Ragainė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Apie kaimą Panevėžio rajone žr. Ragainė (Panevėžys).
Ragainė
rus. Неман
vok. Ragnit
   Герб-Немана.svg   
Ruine der Ordensburg Ragnit.jpg
Ragainės pilis

Ragainė
55°2′0″ š. pl. 22°2′0″ r. ilg. / 55.03333°š. pl. 22.03333°r. ilg. / 55.03333; 22.03333 (Ragainė)Koordinatės: 55°2′0″ š. pl. 22°2′0″ r. ilg. / 55.03333°š. pl. 22.03333°r. ilg. / 55.03333; 22.03333 (Ragainė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas: Nemano rajonas
Įkūrimo data: 1288 m.
Gyventojų (2002): 12 714
Tinklalapis: www.neman.gov39.ru
Commons-logo.svg Vikiteka: RagainėVikiteka

Ragainė arba Nemanas (rus. Неман, vok. Ragnit) – miestas prie Nemuno, buvęs Skalvos administracinis centras. Kitame Nemuno krante – Pagėgių savivaldybė Tauragės apskrityje. Nemano rajono centras. 2002 m. gyventojų surašymo duomenimis 12 714 gyventojų.

Pagal pramonės produkcijos gamybos apimtį užima trečią vietą srityje po Karaliaučiaus ir Tilžės. Veikia celiuliozės–popieriaus kombinatas, metalo konstrukcijų, kabelių gamyklos, miško pramonės, žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramoninis Ragainės siluetas žvelgiant iš Lietuvos pusės

Archeologiniai duomenys rodo, kad Ragainės apylinkės buvo gyvenamos naujojo akmens amžiaus laikais: Ragainėje buvo rastas akmeninis laivinio tipo kovos kirvis. Rasta ir žalvario amžiaus dirbinių. Naujojo geležies amžiaus kapyne aptikta XI–XII a. dirbinių, jų tarpe žalvarinės svarstyklės. Ragainėje buvusi stipri skalvių pilis, apie kurią kronikininkas Petras Dusburgietis yra suteikęs nemažai informacijos.

Remiantis istoriniais šaltiniais, Ragainė buvusi kryžiuočių puolama ir paimta 12771278 m., kai Ordino Sembos srities viršininkas Teodorikas sunaikinęs Ramigės ir Ragainės pilis. 1279 m. karas su skalviais praktiškai baigėsi. 1289 m. tame pačiame kalne, sudegintos pilies vietoje, pastatė naują pilį ir pavadino Landeshut („krašto apsauga“). 1293 m. vienoje iš Nemuno salų jie pastatė kitą tvirtovę – Schalauerburg („Skalvos pilis“). 1326 m. Landeshut piliai grąžintas senasis Ragainės vardas. Ji stovėjusi prie Ragainės upelio, kurio dabar nebėra.

Šie įtvirtinimai lietuvių keliais atvejais buvo puolami. 1290 m iš Aukaimio atvykęs 36 lietuvių būrys pilį užpuolė. 1338 m. stipresni kariuomenės daliniai pilį apsupo, bet kryžiuočiai juos atmušė. 1347 m. lietuviai vėl puolė, bet nepaėmė. 1350 m. lietuviai sunaikino Ragainės pilį, bet Ordinas netrukus atstatė. 1365 m. lietuvių žygio metu sunaikinta Ragainės ir kitos dvi gretimos pilys; lietuviai išsivedę 800 belaisvių. Dar žinomi lietuvių užpuolimai 1361, 1364, 1375, 1377 m. 1397 m. Ordinas pradėjo statyti tvirtą masyvią mūro pilį, vieną iš tvirčiausių Lietuvos pasienyje. 1402 m. lietuviai sunaikino pilies plytinę ir kt. įrengimus, paėmė belaisvių, bet pilies paimti nebeįstengė. 1403 m. Vytauto puolimą kryžiuočiai vėl atmušė. 1409 m. Ordinas baigė pilį statyti. Iš Ordino archyve rastų dokumentų matyti, kad jau tais metais buvo projektuotas statyti Ragainės miestas su pylimu ir kitais gynybiniais įrengimais, bet 1410 m. karas neleido sumanymo įvykdyti. 1411 m. lietuviai užpuolė Ragainės ir Tilžės sritis ir išsivedė daug galvijų ir 205 arklius.

XIII–XIV a. Ragainė buvo komtūro buveinė ir svarbus kryžiuočių strateginis punktas, kuriame telkdavo karines jėgas Lietuvai puldinėti. Be to, čia įsteigtas Lietuvai šnipinėti centras. Pažymėtina kad ties Ragaine Ordinas sulaikė laivus su Lietuvos grūdais, kuriuos Jogaila siuntė į Pamarį. Šis incidentas paskubino Žalgirio mūšį. Ragainės pilies reikšmė pradėjo mažėti po 1422 m. Melno taikos. 1525 m. smarkiai sumažintos komtūrijos ribos, paliekant tik trečdalį buvusios teritorijos.

Ragainės miestas pradėjo augti XVI a., bet greitai jį nustelbė bekylanti Tilžė, 1552 m. gavusi miesto teises, o Ragainė jas gavo tik 1722 m.

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mūsų Lietuva IV t.- Vilnius: Mintis, 1991.- p.738.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]