Antanas Vaičiūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antanas Vaičiūnas (1890 m. gegužės 30 d. Mokolų, Netičkampio? k., Marijampolės apskr.1932 m. lapkričio 3 d. Kaune) – dainininkas (bosas), choro dirigentas, pedagogas, kultūros veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių muzikos mokėsi pas J. Bendorių Marijampolėje, dainavo „Gabijos“ chore, dalyvavo Miko Petrausko operos „Birutė“ ir operečių spektakliuose. 19131915 m. Varšuvos muzikos institute studijavo dainavimą pas prof. K. Giustiniane, 19151916 m. studijas tęsė Maskvos konservatorijoje pas prof. A. Diskontrį (lankė ir universitetą), o 19161917 m. Odesos (Ukraina) imperatoriškojoje konservatorijoje pas prof. A. Deifino-Mendi. Visur vadovavo lietuvių chorams, 1916 m. Odesoje suorganizavo „Varpo“ chorą ir Česlovo Sasnausko muzikos draugijos skyrių, rengė koncertus lietuvių kolonijose. 1917 m. su „Varpo“ choru dalyvavo ten gyvenančių tautinių mažumų koncerte ir dirigavo jungtiniam chorui. 1917 m. mokytojavo ir vadovavo chorams Jaroslavlyje, Rybinske ir Voroneže (Rusija).

Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. apsigyveno Marijampolėje, kur atgaivino „Gabijos“ chorą ir surengė koncertų Užnemunėje. 1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, 2-ajame pėstininkų pulke suorganizavo karių orkestrą, vadovavo ir chorui. Vėliau mokytojavo Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje. 1920 m. apsigyveno Rygoje (Latvija), aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą, dirbo „Rygos balso“ redakcijoje, su pasižymėjimu (aukso lyra) baigė Rygos muzikos institutą (pas prof. E. Vittingą).

Grįžęs į Lietuvą, 19221923 m. sezone dainavo Kauno operos teatre, 19221924 m. vadovavo Centriniam Šaulių sąjungos mišriajam chorui. 1923 m. birželio 23 d. Kaune suorganizavo trijų chorų nedidelę dainų šventę.

19241929 m. gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Vadovavo „Aidos“ chorui, mokytojavo Kretingoje. Klaipėdos krašte steigė Giedotojų draugijos sąjungos chorus, buvo šios sąjungos instruktorius. Jo rūpesčiu Klaipėdos krašte įsteigta apie 20 lietuviškų chorų, kuriuos jis kuravo.

Nuo 1926 m. vadovavo Klaipėdos miesto Centriniam lietuvių chorui (80–100 dalyvių). Šis choras per metus surengdavo po 6–7 viešus koncertus, uoliai populiarino lietuvišką muziką. A. Vaičiūnas statė Miko Petrausko operetes ir ištraukas iš operų; atliko S. Moniuszkos „Vitolio raudą“ ir sceną iš Šarlio Guno operos „Faustas“ (pats dainavo Mefistofelio partiją), koncertavo su instrumentiniais ansambliais ir orkestrais.

1924 m. atgaivino Šaulių sąjungos vyrų chorą – sutelkė apie 100 dainininkų ir, išmokęs 20 kūrinių, koncertavo Klaipėdos krašte. Su Giedotojų draugijos sąjungos chorais dalyvavo 1924 ir 1928 m. visos Lietuvos dainų šventėse Kaune, buvo jų dirigentas. 1927 m. suorganizavo 1-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę ir buvo jos vyr. dirigentas, padėjo organizuoti ir 2-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę. Kartu su Juozu Žilevičiumi bandė pastatyti M. Petrausko operą „Birutė“ ir Šarlio Guno operą „Faustas“. 19291931 m. Prahos konservatorijoje dar studijavo dirigavimą pas P. Dedečeką ir D. Levytsky.

1931 m. grįžęs į Kauną, suorganizavo Jaunosios Lietuvos sąjungos centrinį mišrųjį chorą, vadovavo Skautų korporacijos „Neo-Lithuania“ ir kitiems mėgėjų chorams. Dirbo Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugijos valdyboje, Kauno radiofone.

Bendradarbiavo periodinėje spaudoje – „Klaipėdos žiniose“, „Muzikos baruose“, „Trimite“, suredagavo dainų rinkinius „Pajūrio aidos“ (1929 m.) ir „Šaulių trimitai“, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, sukūrė pjesių fortepijonui, solo ir choro dainų. Žinomos „Mūsų kariuomenės dainos“ (1920 m.), „Kritusiems šauliams“ (1927 m.), scenos vaizdelis „Švintant“ (1920 m.), „Mūsų šokiai fortepijonui“ (1920 m.), populiarios buvo liaudies dainos „Skunda“ ir „Verpėja“, daina mišriajam chorui „Šauliai, broleliai“ ir kt. A. Vaičiūnas buvo pakviestas į JAV suorganizuoti Amerikos lietuvių dainų šventę, bet netikėta mirtis šią kilnią misiją nutraukė.

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.