Lietuvos gyventojų trėmimai
- Apie sovietų vykdytas tremtis išsamiau žr. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1953 m..
Lietuvos gyventojų trėmimai – Lietuvoje gyvenusių žmonių trėmimai XIX–XX a., kuriuos vykdė Rusijos imperijos ir TSRS valdžia. XIX a. trėmimai buvo taikomi pavieniams žmonėms, XX a. viduryje – taikyti masiškai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rusijos imperija tremtį kaip bausmės formą pradėjo naudoti XVIII a. kolonizavus Sibirą. XIX a., kai didžioji dalis Lietuvos jau priklausė Rusijai, į Sibirą ir Kaukazą buvo tremiami 1830–1831 m. sukilimo ir 1863 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje dalyviai. Svarbiausios imperijos tremties vietos buvo Užbaikalė, Jakutsko sritis, Jenisiejaus gubernija, Irkutsko gubernija, Tomsko gubernija, Sachalinas.[1]
XX a. sovietai tremtį ėmė naudoti dar didesniais mastais, ne tik žmonėms, bet ir ištisoms tautoms. 1939 m. sovietams užėmus Vilniaus kraštą, o 1940 m. ir likusią Lietuvą, prasidėjo ir Lietuvos gyventojų trėmimai, trukę iki 1952 m.[2] Priskaičiuojama, kad bendras ištremtųjų skaičius siekė apie 130 tūkstančių, daugiausia ištremta į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą. Trėmimai nutrūko tik po J. Stalino mirties 1953 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tremtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-02-16).
- ↑ Lietuvos gyventojų trėmimai(parengė Arvydas Anušauskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-02-16).