Pereiti prie turinio

Andajus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apie sunkiojo metalo grupę skaitykite str. Andaja (grupė).
Baltų religija

Andajus (ar Andajas) – senovės lietuvių mitologijos dievas, minimas ankstyvuosiuose šaltiniuose. Juose dar laikomas aukščiausiuoju lietuvių dievu.[1]

Ipatijaus metraštyje 1258 m. minima, kad lietuvių kariai šaukėsi Andajaus ir Divirikso. 1261 m. pagal slavišką Joano Malalo chronologijos vertimą išvardijami dievai: Andajus, Perkūnas ir kiti. Nors pirmoji vieta turėtų liudyti apie Andajaus kaip pirmojo dievo reikšmę, tačiau kiti šaltiniai į pirmą vietą iškelia Nunadievį, o Andajus minimas tik XIII amžiaus šaltiniuose[2].

Vardo etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai Andajų vertina skirtingai. Pagal Eduardą Volterą, Andaj arba Andej galėjo kilti iš angis (iš lietuviško gyvatės pavadinimo arba keiksmažodžio). Mitologijos interpretatoriai teigia, kad Andajus buvo klaidingai palaikytas dievu, kai kariai keikėsi ir paminėjo gyvate kartu su Perkūnu[2].

Tokie aiškinimai buvo atmesti, kadangi XIII amžiaus pabaigoje Andajus imtas tapatinti su Nunadieviu, aukščiausiuoju lietuvių dievu iš kitų XIII a. šaltinių.

Archeologė F. Gurevič mano, kad Andajus reiškia Angiadievį. Rusų mokslininkas Vladimiras Toporovas Anadajų aiškina kaip „Ant–dievį“ – pirmąjį dievą ir linkęs laikyti vienu svarbesniųjų baltų dievų. Algirdas Julius Greimas dievo varde taip pat įžvelgė „Vandens dievą“ („Vandoją“). Pagal pastarąjį aiškinimą Andajus būtų pirmasis dievas, sukūręs pasaulį iš vandens chaoso. Tačiau ši hipotezė netapo visuotinai pripažįstama ir interpretatorių nuomonės išsiskyrė[2].

Dainius Razauskas siūlė aiškinti kaip andai buvusį, andainykštį, t. y., pirmapradį, praamžį dievą.[3]

  1. Gintaras BeresnevičiusAndajus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. 2,0 2,1 2,2 Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 270 p.
  3. Dainius Razauskas. Andajas, Nunadievis (ir Perkūnas): dar viena interpretacija. Tautosakos darbai, 1999, t. 11 (18), p. 105–117.