Pereiti prie turinio

Gyvatės

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Serpentes
Egiptinė kobra (Naja haje)
Egiptinė kobra (Naja haje)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Ropliai
( Reptilia)
Būrys: Žvynaropliai
( Squamata)
Pobūris: Gyvatės
( Serpentes)

Gyvatės (Serpentes) – žvynaroplių (Squamata) pobūrio stuburiniai gyvūnai. Paplitusios visame pasaulyje išskyrus pačias šiaurines sritis ir kai kurias salas. Didelis vaidmuo gyvatėms skiriamas įvairių tautų mitologijoje.

Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių, kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Didžiausios rūšys (anakondos ir pitonai) pasiekia 8 m ilgį, atskirais atvejais iki 10 m.

Minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba labai specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ir praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko.

Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz., smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.

Nuodingosios gyvatės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuodingųjų gyvačių kai kurie dantys būna pailgėję, su išilgine vagele priekiniame paviršiuje arba su kanalu viduje, per kurį į aukos kūną patenka nuodai.

Pačios nuodingiausios gyvatės yra šios (LD50 mg/kg)[1]:

Lietuvos gyvatės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje gyvena 2 šeimos ir trys rūšys:

Lietuvoje gyvatės paplitusios miškingose, pelkėtose vietose, krūmynuose, neretai tokios vietos vadinamos Gyvatyne, Gyvačbala, Gyvatiškėmis ir kt. Lietuvių tautosakoje yra daug prietarų, maldų, užkalbėjimų, atžadėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkandimo. Iki XVI–XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių taukai. O kaimuose iki pat XX a. pr. keptos, degtine užpiltos, virtos, džiovintos gyvatės buvo vartojamos kaip vaistas nuo įvairių ligų[2].

  1. http://www.snakes-uncovered.com/Most_Venomous_Snakes.html Archyvuota kopija 2013-03-03 iš Wayback Machine projekto.
  2. Gyvatės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 629


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.