Martinika

Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, kuris atrado Martiniką 1502 m. birželio 15 d. savo ketvirtosios ir paskutinės kelionės po Naująjį Pasaulį metu. Europiečiai nebuvo kolonizavę salos iki 1635 m., kol į salą neįsikėlė Pierre Belain d‘Esnambuc su šimtu prancūzų kolonistų iš Sent Kitso. Jie iškirto miškus cukranendrių auginimui, tokiu būdu smarkiai padidindami įtampą su vietiniais gyventojais karibais. 1660 m. tie karibai, kurie išliko gyvi po kovų su prancūzais buvo priverstinai iškeldinti iš salos. Darbui cukranendrių plantacijose buvo gabenami vergai negrai iš Afrikos.

Tarp 1794 ir 1815 m. sustiprėjo Anglijos įtaka Martinikoje. Šiuo laikotarpiu sala priklausė tai prancūzams, tai anglams. Vergovė saloje buvo panaikinta po anglų valdymo, bet vėl atstatyta po 1802 m., kai Amjeno sutartimi Martinika buvo atiduota Prancūzijai ir Napoleonas Bonapartas grąžino vergovę. Oficialiai vergovė išliko iki 1848 m. Po to visi vergai tapo Prancūzijos piliečiais.

Tuo metu Martinikos sostine buvo Sent-Pjeras, kuris buvo laikomas didžiausiu kultūriniu miestu Vest Indijoje. Tačiau 1902 m. miestas buvo sugriautas išsiveržusio ugnikalnio Mont Pelee. Visi 28 000 gyventojų žuvo, išskyrus du ar tris gyventojus. Miestas buvo atstatytas, tačiau prarado abu buvusius statusus – ir miesto sostinės, kuriuo tapo For de Fransas ir kultūrinio miesto reputaciją.

1946 m. Martinika iš Prancūzijos gavo užjūrio departamento statusą. 1974 m. Martinika gavo dar didesnę autonomiją.

Martinikos sala yra vyno – martini gimtinė. Jis, gabenamas laivais ir Atlanto vandenyno audrų blaškomas, pasak legendos, įgaudavo nepakartojamą skonį. Taip pat iš Martinikos yra kilę sargybiniai šunys – mastifai, kurių veislė buvo išvesta plantacijų saugojimui.

[taisyti] Geografija

Martinika

Pagrindinis straipsnis: Martinikos geografija

Martinika yra Centrinės Amerikos valstybė šiaurėje nuo Trinidado ir Tobago, pietvakariuose jos krantus skalauja Karibų jūra , o šiaurryčiuose Atlanto vandenynas. Martinikos sala vidutiniškai 900 m iškilusi virš jūros lygio. Lygumos driekiasi siauru ruožu palei krantą, be to, lyguma plyti ir salos centre. Aukščiausia viršūnė - veikiantis Mon Pelė (1.379 m) ugnikalnis, 1902 m. sunaikinęs Sen Pjero miestelį (žuo 28 000 žmonių). Trečdalis salos vis dar apaugę miškais, kur daug atogrąžų kietmedžių. Martinikos klimatas tropinis, drėgnas. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo Liepos iki Spalio mėnesio. Šalis yra pažeidžiama uraganų, kurie vyksta maždaug kas aštuonerius metus. Vidutinė metų temperatūrą 17,3 laipsniai C°. Kalnuose atogrąžų miškai tankūs, siauri slėniai derlingi, o ugnikalniai veikiantys. Žemdirbystei naudojama žemė sudaro 10.38%.

[taisyti] Politinė santvarka

Pagrindinis straipsnis: Martinikos politinė santvarka

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Martinikos ekonomika

Martinikos ekonomika remiasi cukranendrių, bananų auginimų, turizmu ir lengvąja pramone. Žemės ūkis sudaro 6% BVP, o lengvosios pramonės sektorius 11% BVP. Cukraus produkcija sumažėjo, nes dabar dauguma cukranendrių naudojama gaminti romui. Bananų eksportas auga, dauguma iš jų keliauja į Prancūziją. Importuojama mėsa, daržovės, grūdai. Turizmas kuris dabar tapo svarbesnis už žemės ūkį samdo 11,000 žmonių. Prancūzija saloje pastatė naftos perdirbimo gamyklą, kurioje perdirbama, o vėliau kitur išvežama žaliavinė nafta iš Venesuelos bei Trinidado ir Tobago.