Bačata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chuanas Luisas Gero koncerto Bostone metu.

Bačatašokis ir muzikos stilius, atsiradęs Dominikos Respublikoje ir paplitęs Karibų jūros baseino Lotynų Amerikos šalyse.

Bačata – daina apie nelaimingos meilės vargus ir gyvenimo negandas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Bačatos atsiradimas siejamas su įtemta socialine padėtimi, susiklosčiusia Dominikos Respublikoje 1960 m. Nors, pasak kai kurių šaltinių, apie bačatą jau buvo kalbama 1922 ir 1927 metais.

Tais laikais bačata vadinosi triukšmingi vargšų vakarėliai. Tokie vakarėliai vykdavo kur papuola – uždaruose namų kiemeliuose ar tiesiog medžių paunksmėse. Tai buvo žemiausios socialinės klasės muzika, dar buvo vadinama vargšų kvartalų dainomis apie nelaimingą meilę, gyvenimo negandas.

Būtent dėl šios priežasties bačatą vadina – skausmo muzika. Ilgą laiką Dominikos Respublikoje bačata priklausė žemam rangui: šio stiliaus dainų negrodavo diskotekose, negrodavo jų ir radijo stotys, nebuvo prekyboje muzikos įrašų.

Bačatos istorijoje perversmas įvyko 1980 metais. Iki to laiko bačatą kūrė tik alternatyvia vadinamos muzikos propaguotojai, kurie dainavo šias liūdnas dainas vakarėliuose naktimis. Su laiku muzikantai suprato, jog bačatos pagalba galima perteikti tokius jausmus kaip nostalgija, melancholija, ilgesys.

Bačatos pradininku galima laikyti Luisą Diaz (Luis Días). Jis bačata susidomėjo 1970 m., kuomet mokėsi Dominikos folkloro. Kartu su to laiko grupe „Convite“ (Convite) L. Diaz pradėjo įrašinėti šio stiliaus dainas įvairiai aranžuodamas. Kita vertus bačatos reikšmę Dominikos Respublikos kultūrai įvertino tik 1984 m. 1985 metais L. Diaz įrašė albumą, kurį pavadino „Nuliūdintas Luis Diaz“ (Luis Diaz amargado), o 1987 m. įrašė prodiusiuotą daininkės Sonjos Silvestre albumą pavadinimu „Viljoneros širdis“. Šis albumas tapo pirmąją naujojo muzikos stiliaus kregždute, pavadintu naujoji bačata. Greitai Sonja Silvestre (Sonia Silvestre) tapo populiaria naujosios bačatos atlikėja.

Tačiau pačiu įsimintiniausiu ir kartu svarbiausiu bačatos istorijoje tapo albumas, kurį išleido Chuanas Luisas Gero. Jis vadinosi „Rožinė bačata“ (Bachata Rosa). Albumas buvo išleistas 1990 m. ir pelnė didžiulį pasisekimą. Jis sugriovė neigiamą nuomonę apie bačatą: ji tapo populiari net aukščiausiuose Dominikos Respublikos socialiniuose sluoksniuose. 1990 m. pradžioje atsirado trys bačatos stiliaus kryptys, susijusios su atlikėjais.

Ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai Dominiokos Respublikoje nulėmė, tai, jog bačata išpopuliarėjo ne tik savo tėvynėje bet ir už jos ribų. Nauji atlikėjai, tokie kaip Antonis Santosas (Antony Santos), Raulin Rodrigez (Raulin Rodriguez) pakeitė ne tik tradicinės bačatos muziką, bet ir tekstus: dainų žodžiai tapo labiau jaudinančiais, o muzika – greitesnio tempo.

Šokis[taisyti | redaguoti kodą]

Bačatos choreografija palyginti paprasta: 4 žingsniai iš vienos šalies į kitą, į priekį ir atgal ir sulig ketvirtuoju žingsniu koja truputėlį į priekį ir pakeliama. Partneriai šoka vienas šalia kito - atstumas tarp jų labai mažas - susikibę rankomis ir atlieka vienodą judesį. Pagrindinis šokio tikslas - tiesioginis kontaktas su partneriu.