Aucė

Koordinatės: 56°27′39″ š. pl. 22°54′04″ r. ilg. / 56.46083°š. pl. 22.90111°r. ilg. / 56.46083; 22.90111 (Aucė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aucė
latv. Auce
      
Aucė
Aucė
56°27′39″ š. pl. 22°54′04″ r. ilg. / 56.46083°š. pl. 22.90111°r. ilg. / 56.46083; 22.90111 (Aucė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas Žiemgala Žiemgala
Savivaldybė Duobelės savivaldybė
Gyventojų (2021) 2 413
Plotas 3,66 km²
Tankumas (2021) 659 žm./km²
Altitudė 107 m
Pašto kodas 3708
Tinklalapis www.auce.lv
Vikiteka Aucė

Aucė (seniau – Aukė) – miestas Latvijoje, netoli Lietuvos sienos prie Aucės upės. Prie Mažeikių–Rygos geležinkelio, 90 km į pietvakarius nuo Rygos. 2413 gyv. (2021 m.).[1] Plotas 3,66 km².

Geležinkelio ruožas

Aucė


Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas pradėjo kurtis 1889 m. prie Vecaucės dvaro. Dvaro pilį 1841-1845 m. grafas Medemas pastatydino pagal vokiečių architekto Frydricho Štilerio projektą. 1905 m. dalis pilies sudegė, 1907 m. pilis atstatyta. Prie pilies užsodintas 13 ha parkas. 1920 m. dvaras išparceliuotas, jame įsikūrė Latvijos universiteto žemės ūkio studijų mokomasis ūkis. Šiuo metu pilyje veikia 20 vietų viešbutis, yra 100 vietų banketų salė, 150 vietų konferencijų salė, 40 vietų seminarų salė. Tačiau pilis nerestauruojama, nes į ją pareiškė pretenziją buvusių savininkų palikuonys.

1667 m. Vecaucėje pastatyta liuteronų bažnyčia, 1729 m. ji sudegė, 1866 m. atstatyta. Savivaldos teisė suteikta 1921 m. liepos 1 d. Miesto teisės suteiktos 1924 m. 1925 m. spalio 31 d. suteiktas miesto herbas. Rotušės pastatas 1905 m. pastatytas pagal Janio Lagzdinio projektą privačiai mokyklai. Mokykla jame veikė 1911-1915 m. ir po Pirmojo pasaulinio karo iki 1927 m., kai pastate buvo įkurta savivaldybė.

2009–2021 m. Aucė buvo savivaldybės centras.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje gyveno apie 2655 gyv., iš jų apie 10-14 % lietuvių. 1934 m. Aucės mokykloje vyko lietuvių kalbos pamokos. Nemažai lietuvių atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo persekiojimų bei tie, kuriems po tremties nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Auce. Informācija par objektu, Vietvārdu datubāze, Latvijas ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Nuoroda tikrinta 2021.07-01.
  2. Kazimieras Garšva, Mindaugas PažemysAucė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 175 psl.