Ludza

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ludza
latv. Ludza
   Escut Ludza.png   

Ludza
56°32′50″N 27°43′40″E / 56.54722°N 27.72778°E / 56.54722; 27.72778 (Ludza)Koordinatės: 56°32′50″N 27°43′40″E / 56.54722°N 27.72778°E / 56.54722; 27.72778 (Ludza)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas: Latgala Latgala
Savivaldybė: Ludzos savivaldybė
Gyventojų (2008): 9 734
Plotas: 10,53 km²
Tankumas (2008): 924 žm./km²
Altitudė: 146 m
Pašto kodas: 5701; LV-5702
Tinklalapis: www.ludza.lv
Pilies griuvėsiai
Bažnyčia
Miestelio panorama
Didysis Ludzos ežeras

Ludza (latg. Ludza) – miestas Latgaloje, rytinėje Latvijos dalyje. Savivaldybės centras.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ludzos apylinkė buvo apgyvendinta jau mezolite (8-5 tūkst. metų pr. m. e.). Tai liudija Didžiojo Ludzos ežero krantuose atrasti kauliniai daiktai. Neolito (5-2 tūkstantmečio vidurys pr. m. e.) gyvenvietės Didžiojo Ludzos ežero Budjankos pusiasalyje ir Jurizdikos rage, kuriuos 1959 m. tyrinėjo R. Snuorė, taip pat Kyšukalno piliakalnis (dar vadintas Selupinkų arba Jersovkos piliakalniu) ir senkapiai, kuriuos tyrinėjo E. Snuorė, liudija apie Ludzos apylinkės pastovų apgyvendinimą. Kad apgyventumas buvo inten­syvus, liudija rusų archeologų N. Sizovo ir J. Romanovo tyrinėjimai (1890-1891 m.) Uodukalno senkapiuose, kur ištyrinėtos 338 kapavietės. Apie 1939 m. Kyšukalno pietinėje papėdėje, gyvenvietėje išartas sidabrinis vėrinys (sveria 173,2 g). Saugomas Rygoje, Latvijos Istorijos mu­ziejuje.

Ludzos pilis pirmąkart paminėta 1177 m. senosiose rusų kronikose. Čia buvusi latgalių pilis, prie kurios buvo ir gyvenvietė.

Livonijos ordinas 1399 m. ankstesniosios latgalių pilies vietoje tarp Didžiojo ir Mažojo Ludzos ežerų pastatė Ludzos pilį (dabar likę tik griuvėsiai). Ludzos pilis buvo Rėzeknės fogtijos antraeilė pilis, kurią valdė fogto paskirtas valdytojas. Pilis turėjo šešis bokštus ir trejus vartus. Sprendžiant iš pilies liekanų, jos sienos buvo pastatytos iš dirvos akmenų ir apmūrytos plytomis. Pilis buvo prie pačios Pskovo kunigaikštystės sienos, todėl pskoviečiai, bijodami riterių įsiveržimų, priešais Ludzos pilį 1463 m. pastatė tvirtovę Krasnij Gorodok. 1481 m. rusai įsiveržė į Latgalą ir apniokojo Ludzą. 1525 m. pilis buvo vėl atnaujinta.

Po Livonijos karo (1558-1583 m.) Ludza pateko į Pardaugavos hercogystę, o po Lenkijos-Švedijos karo (1600-1629 m.) Ludza su Latgala prijungta prie Lenkijos. 1654 m. Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė apsupo miestą, rausėsi po pilies mūrais ir Ludzą užėmė. Apsupties metu pilis buvo stipriai apsprogdinta. XVIII a. apie pilį rašė, kad iš jos liko tik griuvėsiai. Po šio karo žygio Ludza vis dėlto liko Lenkijai. 1765 m. gyvenvietė prie pilies pavadinta miesteliu.

Po pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) Latgala kartu su Ludza prijungta prie Rusijos. 1777 m. Latgala padalyta į Daugpilio, Rėzeknės ir Ludzos apskritis. Ludza tapo apskrities centru. 1778 m. Ludza prijungta prie Polocko gubernijos. 1796 m. Lu­dzos apskritis ir miestas įtrauktas į Baltarusijos guberniją, bet 1802 m. ši gubernija padalyta į Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas. Ludza su apskritimi ir likusia Latgala įtraukta į Vitebsko guberniją.

XIX a. I-ame ketvirtyje Ludzoje prekybos reikšmė stipriai išaugo. Mieste vyko šeši metų turgūs, pagrindinė prekė buvo linai. 1896 m. Ludzoje buvo 242 prekybos ir pramonės įmonės. XX a. pradžioje Ludzoje gyveno daugiausia smulkūs prekeiviai ir amatininkai.

1902 m. veikė du malūnai, dvi kalkinės, odų raugykla, plytinė. 1917 m. gruodį Latgalos tarybų kongrese nuspręsta Ludzos rajono teritoriją prijungti prie Latvijos. Bolševikai Ludzą valdė nuo 1917 m. lapkričio iki 1918 m. vasario ir nuo 1918 m. gruodžio iki 1920 m. sausio, kai Latvijos Laisvės kovų metu 1920 m. sausio 26 d. rytą Ludzą nuo bolševikų išlaisvino Latvijos ar­mijos 2-asis Ventspilio pėstininkų pulkas.

1929 m. Ludzoje jau vyko aštuoni turgūs. 1935 m. buvo 356 prekybos įmonės su 543 darbuotojais ir 238 pramonine gamyba užsiimančios įmonės su 344 dirbančiaisiais. 1941 m. liepos 3 d. Ludzą okupavo Vokietijos armija, o 1944 m. liepos 23 d. – Raudonoji armija. Nuo SSRS okupacinės valdžios įstaigų rengtų deportacijų ir areštų kentė ir Ludzos gyventojai. Nuo 1949 m. Ludza yra rajono centras.

Po Antrojo pasaulinio karo Ludzoje pradėta statyti daug pramonės įmonių. Didžiausios buvo metalo apdirbimo, linų, mėsos ir pieno perdirbimo įmonės. Metalo apdirbimo gamykla "Metālists" gamino 67 rūšių produkciją, daugiausia plataus vartojimo prekes. Įmonėje pagaminti cinkuoti indai buvo eksportuojami į devynias valstybes. 1952 m. pastatytas linų fabrikas apdirbo ir Pskovo srityje išaugintus linus. Ludzoje veikė paukštynas, duonos kepykla. Rėzeknės pieno kombinato Ludzos pieninė (pastatyta 1972 m.) gamino sviestą, grietinę, varškę. Taip pat buvo bealkoholinių gėrimų cechas, remonto ir statybos valdyba, Latgalos melioracijos sistemų valdyba, miško pramonės ūkis.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ludza yra Latgalos aukštumoje, drėgnoje, ežerais ir upėmis turtingoje vietoje. Prie miesto yra Didysis Ludzos ežeras (846,4 ha), Mažasis Ludzos ežeras (36,5 ha), Dunaklių ežeras (82,7 ha), Zvirgzdenės ežeras (134,2 ha), Runtortos ežeras. Apylinkėje taip pat yra daug ežerų: Cirmo ežeras (1261,2 ha), Pildos ežerų grupė, iš kurių didžiausias yra Pildos ežeras (294,6 ha), Soidų ir Dukanų ežerai. Iš Didžiojo Ludzos ežero išteka Ludzos upė (Velikajos upės dešinysis intakas), įteka Pilda. Miesto pakraščiu teka Garbarupė.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Miestai, su kuriais Ludza yra užmezgusi partnerystės ryšius:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]