Pereiti prie turinio

Kaniava

Koordinatės: 54°05′38″š. pl. 24°42′07″r. ilg. / 54.094°š. pl. 24.702°r. ilg. / 54.094; 24.702 (Kaniava)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaniava
{{#if:272px
Kaniavos sodyba
Kaniava
Kaniava
54°05′38″š. pl. 24°42′07″r. ilg. / 54.094°š. pl. 24.702°r. ilg. / 54.094; 24.702 (Kaniava)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Kaniavos seniūnija
Gyventojų (2021) 14
Vikiteka Kaniava
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kaniavà
Kilmininkas: Kaniavõs
Naudininkas: Kaniãvai
Galininkas: Kaniãvą
Įnagininkas: Kaniavà
Vietininkas: Kaniavojè
Istoriniai pavadinimai lenk. Koniawa[2]

Kaniava – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, tarp Panočių ir Rudnios, netoli sienos su Baltarusija. Šalia kaimo telkšo Paršelio ežeras, teka Kaniavėlės upelis.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neaiškus vietovardis. Gali būti kilęs nuo upės pavadinimo Kaniava, Kaniavėlė. Vandenvardžių su šaknimi kan- Lietuvoje esama (Kanià, Kanỹs ež., Kãnė up.). Jų kilmė irgi neaiški (bandyta sieti su est. kaan „dėlė“ ar slavų kalbų kanja, kania, каня „suopis“). Dar būtų galima atkreipti dėmesį į prūsų žodį prūs. kanowe bei lenk. kanew, reiškiančius „statinė“ bei „didelis indas (su ąsa) skysčiams nešioti“ (tiesa, abu skoliniai iš vok. Kanne „statinė“). Su rus. кaнaвa („griovys“) nesietinas, nes tai vėlyvas skolinys iš lenk. kanał („kanalas“).

Labiau tikėtina, kad kaimo pavadinimas pirmesnis. Jis gali būti kilęs iš pavardės liet. Kãniava, Kaniáuka, Kanáuka, Kãniovas, blrs. Конеў, rus. Конев (← конь „žirgas“). Galėtų būti netgi bendrinis žodis, reiškiantis žirgyną ar žirgininkus (tą patvirtina netoliese esantys Kaniūkai, be to, šaltiniuose minima, kad Kaniavos gyventojai vertęsi žirgų auginimu).[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo kryžius
Kaimo sodžius

Prie Kaniavos aptikta neolito stovykla, kapinynų, XV a. pilkapynas, buvo Kaniavėlės piliakalnis.

Kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras Kaniava minima XIV a. pabaigos Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašyme. Apie 1500 m. minimas karališkasis Kaniavos dvaras. XV a. – XVII a. Kaniava su karališkuoju dvaru ir girininkija buvo svarbus administracinis ir ūkinis centras, vadintas seniūnija, valsčiumi, miestu. XVIII a. – seniūnijos, nuo XX a. pradžios – valsčiaus centras. Senovėje Kaniavos ūkinis centras buvo dabartiniuose Panočiuose, o girininkijos sodyba – Praudoje.

Kaniavos gyventojai vertėsi daugiausia žirgų auginimu – pagal 1528 m. inventorių jie turėję pristatyti 17 žirgų. 1641 m. ordinacijoje Kaniava įvardinta kaip miestas, ji turėjo 40 valakų (~850 ha) žemės. 1672 m. rusų nusiaubta, likę apie 10 dūmų.

1795 m. buvo 20 kiemų, kuriuose gyveno Korsakai, Kavaliauskai, Chaleckai, Čeniai, Vaicekauskai, Mikolaikevičiai, Miklušiai, Bernatavičiai, Rudzevičiai, Švedai, Sužiedėliai, Lioliai, Marčiukai, Vaškeliai, Ikasalos. 1845–1850 m. bei kai kurių, išvardintų anksčiau, minimi Učkuroniai, Vaitkūnai, Vilčinskai, Sukackai, Plinkos, Kalonai, Šiškevičiai, Kiesos, Ščesnulevičiai, Pekoriai, Petrušiai.[4]

1920 m. buvo Lenkijos, 1939 m. rugsėjo mėn., kai Vilniaus kraštą užėmė TSRS kariuomenė, Kaniava priskirta Baltarusijos TSR, 1940 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos TSR, per nacių okupaciją 1941 m. viduryje – Baltarusijos, 1943 m. rugsėjo mėn. – Lietuvos generalinei sričiai.[5]

Nuo 1920 m. Kaniava buvo vienas kovos prieš Lenkijos administracijos vykdomą lietuvybės, lietuviškų mokyklų varžymo politiką židinių. 1922 m. kaimo gyventojai boikotavo Vidurinės Lietuvos seimo, vėliau – kitus rinkimus, dėl to patyrė represijų, kai kurie kalinti. Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 232 žmonės, iš kurių visi užsirašė lietuviais.[6]

1934 m. uždaryta Ryto draugijos lietuviška mokykla. Per nacių okupaciją 19431944 m. kaimą kelis kartus puolė Armijos Krajovos partizanai: sudegino valsčiaus įstaigų pastatus, terorizavo ir apiplėšinėjo gyventojus, du jų nužudė. 1944 m. kovo mėn. gyventojai ginklu pasipriešino kaimą puolantiems tarybiniams partizanams, vieną jų nukovė. 1944 m. gegužės 7 d. prie Kaniavos įvyko Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos partizanų kautynės, per jas žuvo 12 lietuvių karių, 2004 m. jiems pastatytas paminklas.[7]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1509 m. Kaniavos valsčiaus centras ?
18621926 m. Lydos apskritis
19261930 m. Vilniaus-Trakų apskritis
19301940 m. Varėnos valsčius
1940 m. Rodūnios rajonas
19401941 m. Alytaus apskritis
19411943 m. Rudnios valsčius
19431944 m. Kaniavos valsčius Eišiškių apskritis
19441946 m. Rudnios valsčius Alytaus apskritis
19461950 m. Varėnos apskritis
19501995 m. Kaniavos apylinkės centras Varėnos rajonas
1995 Kaniavos seniūnija Varėnos rajono savivaldybė

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2021 m.
1795 m. 1850 m. 1866 m.[8] 1905 m.[9] 1921 m.[10] 1931 m.[11] 1943 m. 1959 m.sur.[12]
166 134 258 480 232 342 269 250
1970 m.sur.[13] 1979 m.sur.[14] 1985 m.[15] 1989 m.sur.[16] 2001 m.sur.[17] 2011 m.sur.[18] 2021 m.sur.[19] -
240 81 68 50 39 23 14 -

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lenkų okupuoto Vilniaus krašto žemėlapis tarpukaryje 1927 m. Archyvuota kopija 2007-08-23 iš Wayback Machine projekto.
  3. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 28.
  4. Vidas Abromaitis. Ūlos kraštas. Rankraštis. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 2000.
  5. Kaniava. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 420 psl.
  6. 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
  7. Stanislovas BuchaveckasKaniava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 329 psl.
  8. Koniawa. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 329 psl. (lenk.)
  9. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  10. Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
  11. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  12. KaniavaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 41 psl.
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  15. Kaniava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 201
  16. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  17. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  18. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.