Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas.jpg
Gimė: 1918 m. kovo 6 d.
Niu Britenas, JAV
Mirė: 1957 m. lapkričio 29 d. (39 metai)
Vilnius
Tėvas: Liudvikas Ramanauskas
Motina: Elena Jovaišytė-Ramanauskienė
Sutuoktinis(-ė): Birutė Mažeikaitė
Vaikai:

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Veikla: pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, partizanų vadas
Alma mater: Klaipėdos pedagoginis institutas
Žymūs apdovanojimai:

1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV – 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. Tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1941 m. per birželio sukilimą A. Ramanauskas prisijungė prie sukilėlių, tačiau Druskininkų apylinkėse nesiplėtojo aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją ir galop vokiečių okupacinių pajėgų vadovybės buvo privesti išsiskirstyti.[1]

1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. [2]

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

Atminimo lenta Lazdijuose
Atminimo lenta Panevėžyje
Paminklas Žaliakalnyje, vietoje, kur buvo suimtas A. Ramanauskas, atidengtas 2012 m.

1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukterimi Aukse. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.

Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 1945–1952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 1946–1947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“. [3]

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. su žmona Birute Mažeikaite buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LTSR KGB kameras.

1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta iki pat 2018 m. tiksliai nežinota, tačiau, Dariaus Indrišionio prielaida, kad A. Ramanausko kūnas buvęs užkastas Vilniaus Našlaičių kapinėse kartu su keliais tądien sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais, t.y., „bezrodnoe“ vadintose laidojimo vietose.[4] Žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

2018 m. birželio 7 d. Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje buvo rasti Adolfo Ramanausko palaikai. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Ramanauskas buvo nušautas taikant į viršugalvį, nors kulka pervėrė žandikaulį, o egzekucijos ir slapto palaidojimo metu dėvėjo diržą ant kurio buvo pavaizduoti ąžuolo lapai bei geležinis vilkas su Gedimino stulpais.[5] Ekspertizė taip pat patvirtino, kad Vanagas tardymo metu buvo žiauriai kankinamas - aštriu daiktu badyta dešinioji akis, kelias savaites prieš sušaudymą sužalotas kaktikaulis.[6]

R. Vanagaitės teiginių sukeltas skandalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos viešojoje erdvėje kilo skandalas, kai garsi rašytoja Rūta Vanagaitė teigė radusi skandalingų ir kompromituojančių detalių apie partizanų vadą. Anot jos, vartydama tardymo protokolus ji radusi, kad „palūžusio“ Adolfo Ramanausko paskutinėje kalboje pašlovinta Tarybų Sąjunga, kad jis pats žalojęsis, išsidūręs akį ir susipjaustęs sėklides. Ji taip pat teigė, kad A. Ramanausko būta KGB agento.[7] R. Vanagaitei antrino tuometis širdies draugas, prieštaringai vertinamas „nacių medžiotojas“ Efraimas Zurofas. Jis kaltino A. Ramanauską-Vanagą dalyvavus holokauste, nes informaciją apie tai radęs Nachmano Dušanskio užrašuose.

Kilus visuomenės pasipiktinimui R. Vanagaitė išplatino straipsnį, kuriame atsiprašė ir pripažino klydusi.[8] Už melagingą informaciją apie partizanų vadą leidykla Alma Litera paskelbė išimsianti visas rašytojos knygas iš prekybos.

Reikšdamas palaikymą lietuvių pusei Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Amiras Maimonas gimtadienio proga aplankė žymiojo partizano dukterį ir, anot jos, išsakė „oficialią poziciją pabrėždamas, kad jo valstybė gerbia ir vertina [lietuvių] laisvės kovą, kuriai vadovavo <...> Adolfas Ramanauskas Vanagas.“[9]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

2012 m. minint Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos, partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ųjų bei partizanų vado sušaudymo 55-ųjų metines, ta proga partizanų suėmimo vietoje per KGB vykdytą operaciją, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos Žaliakalnyje, Kaune, buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo.[10]

Valstybinės laidotuvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai iškilmingai perlaidoti 2018 m. spalio 6 d. Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.[11] Už velionį arkivyskupo Gintaro Grušo laikytos mišios šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo šalies vadovai, kariai ir tūkstančiai eilinių žmonių.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: albumas (sud. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). – V.: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-91-6
  • Lietuvos istorijos problemos 12 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.
  • Partizanai.org: Ramanauskas Vanagas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [https://www.lzinios.lt/lzinios/legendos/laisves-kovotojas-adolfas-ramanauskas-vanagas/262628 Lietuvos žinios. Laisvės kovotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 417 psl.
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 418 psl.
  4. „„Istorijos detektyvai“ surado galimą Adolfo Ramanausko–Vanago užkasimo vietą“. delfi.lt. 2015-09-15. Suarchyvuotas originalas 2016-01-05. Nuoroda tikrinta 2016-12-27. 
  5. Beniušis, Vaidotas. „Vilniuje rasti partizanų vado A.Ramanausko-Vanago palaikai“. 15min.lt. Nuoroda tikrinta 7 June 2018. 
  6. [1]
  7. [2]
  8. [3]
  9. https://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/izraelio-atstovas-isreiske-pozicija-aplankes-adolfo-ramanausko-vanago-dukra/256344 Izraelio atstovas išreiškė poziciją, aplankęs Adolfo Ramanausko-Vanago dukrą]
  10. „Žaliakalnyje – paminklas partizanų vadui A.Ramanauskui-Vanagui“. kauno.diena.lt. 2012-10-12. Suarchyvuotas originalas 2012-1014. 
  11. A.Ramanauskas-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse: atsisveikinti atėjo daugybė žmonių

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]