Višnaus purana
Višnaus purana (skr. विष्णु पुराण = IAST: Viṣṇu Purāṇa) – vienas iš sakraliųjų indų tekstų, priklausantis puranoms. Tai viena svarbiausių puranų, ji įtraukiama į Mahapuranų korpusą. Šioje puranoje gausu mitologinių motyvų, tapusių svarbia hinduizmo mitologijos ir doktrinos dalimi.
Višnaus purana yra vaišnavistinio pobūdžio – čia aukštinamas viešpats Višnus, kuris skelbiamas esant Narajana, Parabrahmanu. Puranos autorystė priskiriama legendiniam Vjasai.
Puranos tekstas skirstomas į 6 dalis (aṃśa) ir 126 skyrius (adhyāya). Pradžioje pasakojama apie 4 jugų sukūrimą, jų konceptą. Toliau aprašomas mitas apie Pieno vandenyno ( kṣīradhi) plakimą, kur Višnus, pasivertęs vėžliu (Kurma), ant nugaros užsikrovęs Mandaros kalną, apie kurį apvynioję gyvatę Vasukį devai ir asurai siekė išplakti amritą. Taip pat pasakojama istorija apie Višnaus garbintoją Dhruvą, karalius Veną ir Prithu, pastarojo palikuonis. Puranoje yra žymus pasakojimas apie asurą Hiranjakšipą bei jo sūnų Prahladą.
Antrojoje Višnaus puranos knygoje aprašomos įvairios valdovų istorijos, gentys, geografija, visatos sampratos. Trečiąją knygą sudaro Manvantaros – Manaus laiko skalės – aprašymas, istorijos apie Vjasą, Jadžnavalkją, Sūrją, Jamą, aprašomos keturios varnos, keturi gyvenimo tarpsniai (ašramai), įvairūs ritualai. Ketvirtojoje dalyje aprašomos Saulės ir Mėnulio valdovų dinastijos, sąrašas valdovų, kurie pasirodysią Kalijugos laikotarpiu. Penktojoje dalyje aprašomas Krišnos gyvenimas, o šeštoji dalis aprašo Kalijugą ir pasaulio pabaigos vaizdinį.
Višnaus puranai priskiriama Upapurana – Višnudharmotara purana.
Višnaus puranoje minima Guptų imperijos valdovų geneologija, todėl ji turėjusi būti baigta kurti ne anksčiau 320 m. Įvairūs mokslininkai šios puranos sukūrimo laikotarpį datuoja tarp I a. pr. m. e. ir IV a. m. e. Tai buvo pirmoji purana, iš sanskrito išversta į Europos kalbas (1840 m., Horace Hayman Wilson).