Sanjasa
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sanjasa – vienas iš keturių vedų šventraščiais pagrįstas gyvenimo tarpsnis (ašrama), kurį privalėdavo nueiti tik aukščiausiojo socialinio sluoksnio (varnos) atstovas: brahmanas. Tai visiško pasaulio išsižadėjimo tarpsnis. Tik pasiekęs paskutinį gyvenimo tarpsnį hinduistai išsivaduodavo iš visų saitų ir tapdavo klajojančiais asketais. Sanjasinai išsiskirdavo iš kitų kroko spalvos apranga ir jiems būdavo uždrausta santykiauti su savo žmonomis. Jie dažnai būdavo vadinami šventaisiais (sadhais). Šiais laikais tik nedaugėlis hinduistų griežtai laikosi visų senovės išminčių nurodymų.
Pareigos[taisyti | redaguoti kodą]
Sanjasa turėjo vykdyti šiuos įsipareigojimus:
- pažaboti protą bei jausmus ir susitelkti juos į dvasią;
- atsisitie nuo kasdienių rūpesčių ir visiškai pasikliauti Dievu;
- pamokslauti ir pabrėžti savirializacijos svarbą, ypatingai pasauliečiams, kurie dažnai atitrūkdavo nuo savo dvasinių pareigų.
