Brahmačarja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Brahmačarja – vienas iš keturių vedų šventraščiais pagrįstas gyvenimo tarpsnis (ašrama), kurį privalėdavo nueiti trijų aukščiausiųjų socialinių sluoksnių (varnų) atstovai: brahmanas, kšatrijas ir vaišijas. Tai skaistus jaunystės laikotarpis, skirtas studijoms. Jaunas vyras keletą metų būdavo mokiniu. Jis gyvendavo dvasinio mokytojo namuose, laikydamasis jo nurodymų religijos ir dvasingumo klausimais. Brahmačarja gyvenimo tarpsnis pirmiausia buvo skirtas dvasinių vertybių puoselėjimui. Protinis lavinimasis bei įvairių įgūdžių gludinimas buvo pagalbinė kilnių būdo bruožų ugdymo priemonė, kuri turėjo paskatinti savirealizaciją. Net ir iš karališkos kilmės sūnaus buvo tikimasi, jog jis iškęs rūsčias ir griežtas pratybas. Šiais laikais tik nedaugelis hinduistų griežtai laikosi visų senovės išminčių nurodymų.

Pareigos[taisyti | redaguoti kodą]

Brahmačarja turėjo vykdyti šiuos įsipareigojimus:

  • atsidėti skaisčiam ir neištaigingam gyvenomo būdui, nepasiduoti įvairioms pagundoms bei nesižavėti išreikštumo kerais;
  • išsiugdyti doras savybes: paklusnumą, drausmingumą, kilnumą, tyrumą ir kitus panašaus pobūdžio bruožus;
  • klausytis pamokslų, studijuoti vedas bei įsavinti jose glūdinčią išmintį;
  • patarnauti savo dvasiniam mokytojui bei rinkti jam išmaldą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]