Velnias (lietuvių mitologija)

Šis straipsnis apie figūrą lietuvių mitologijoje. Apie blogio įasmeninimą pasaulinėse religijose ir kultūrose skaitykite straipsnyje Velnias.

Velnias (Kaulinis senis) – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.

Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., Greimo) manymu – dar ir karo dievas.

Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, velė, vėlinės, velionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms Kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis Perkūnas. Taip pat Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velnius, skolinusius žmonėms pinigus.

Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.

Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei velnias buvo sutapatintas su piktąja dvasia (Šėtonu), gyvenančiu pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Neaišku, ką Vėlinas turi bendro su velniais, daugelis susiejimų abejotini, be šaltinių Jei galite, sutvarkykite.

Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais. Dar 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels minimas kaip „mirusiųjų dievas“, o veli (Vėlinės) – „mirusiųjų dievo dienos“. XVI a. Velionis aiškinamas kaip „vėlių dievas“. Slavai turėjo dievą –Veles, Volos, galai – Vellaunus. Indoeuropietiška šaknis *uel- susijusi su mirusiaisiais ar mirusiųjų karalyste. Pvz., Šiaurės germanų Val-hall – „mirusiųjų karalystė“, valr – „karo lauko mirusysis“. Tolesni semantiniai ryšiai rodo šią šaknį esant giminišką su regėjimu, numatymu, magija, muzika bei su ganykla. Slavų dievas Volos buvo galvijų dievas. Sen. germanų lytis vollr- (iš *woltu) reiškia „ganyklą“, hetitų wellu- (iš *welsu, *welnu) – irgi „ganyklą“, „pievą“. „Velo karvės“ (velu govs) minimos latvių mitologinėse dainose. 1582 m. M. Strijkovskio kronikos lietuvių dievų sąraše yra „Goniglis Dziewos„. Tai greičiausiai galvijų ar ganyklų dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami galvijai. Sakmėse teigiama, kad velnias turi didžiules galvijų bandas.

Lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei Varūnai, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū Chulain’ui. Dievas Velinas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi bei juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Velinas karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač korimu, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.

Velinas mitologijoje – vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie pagrindiniai bruožai yra užfiksuoti lietuvių ir latvių tautosakoje, o toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad Velo (Velino) vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel- liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai. Velnio tiltai ir rėvos siejasi su Velino stiprumu. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas, gali būti toks sunkus, jog, atsistojęs ant akmens, įspaudžia pėdą.

Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. wod „įsiutęs, piktas, baisus“.

Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis nuolatos vilioja žmones į mirtį: gaigalo, kito nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda, ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas – uždusinti. XVI a. S. Grunau „Prūsijos kronikos“ skyriuje apie prūsų pagonybę Patolas minimas kaip baisus nakties dievas, reikalaujantis mirties ir aukoti brangiausius daiktus.

Velino viena akis viską mato. Germanų dievas Odinas (Wodan) taip pat buvo vienaakis; vieną akį jis paaukojo už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, ištekančio iš kosminio medžio šaknų. Nuo to jis pasidarė visa žinantis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt irgi panašiai pasielgė. Apie vienos akies paaukojimą yra tokių faktų: anot K. Henenbergerio, kurio 1595 m. knygoje aprašyta lietuvių pagonybė, netoli Isruties, Mažojoje Lietuvoje, buvęs šventas šaltinėlis Golbė, kurio dėka žmonės pasidarydavo vienaakiai, t. y. atiduodavo akį už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens. Būti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. XVI a. antrojoje pusėje dar buvę galima sutikti senų vienaakių vyru. Ligi mūsų laikų išlikusiose sakmėse pasakojama, kad galima pasidaryti vienaakiu visa matančiu, jei žinai, kokiu vandeniu velnias patrina savo vieną akį, bet jei jis tai sužino, tuoj išduria tą akį. „Velnio akis“ vietovardžiuose (balų pavadinimuose) greičiausiai susijusi su ta stebuklinga visa matančia velnio – Velino – akimi.

Aiškiaregiškumo motyvas nuolat pasitaiko sakmėse apie velnio vakarėlius ir šokius su muzikantais gražiausiuose rūmuose, kurie pavirsta pelkėmis, kai tik užgieda gaidys, o velnio šokdinti žmonės randami pasikorę

Legendos

• Velnias nešęs Puntuko akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti,bet nebaigęs nešti pametęs. Panaši istorija pasakojama ir apie Barboros akmenį bei Troškūnų bažnyčią.
• Neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti ir pačią su vaikais maitinti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: „Duliau, Duliau”. Atnešė Dulius jam maišą sidabrinių pinigų. Bet kai žmogus norėjo grąžinti skolą, girioje išgirdo balsą, kad Dulių Perkūnas nutrenkė, o pinigus žmogus gali pasilikti sau.

Neretai su Velinu (Vėlinu) tapatinami – geroji požemio dvasia, mirusiųjų globėjas, Pikuolis (Pikulas, Poklius), kartais – Teliavelis. Lietuvoje įsigalint krikščionybei, buvo sutapatintas su Šėtonu.

Apie žodžio velnias kilmę skaitykite straipsnyje hinduizmo dievas Varūna.

Nuorodos

Vikicitatos

• Lietuvių liaudies pasakos apie velnią Archyvuota kopija 2010-01-31 iš Wayback Machine projekto.