Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Stepanas Bandera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stepanas Bandera
ukr. Степан Андрійович Бандера
SBandera.jpg
S. Bandera (iki 1934 m.)
Gimė 1909 m. sausio 1 d.
Senasis Uhrynivas, Galicija, Austrija-Vengrija Austrija-Vengrija
Mirė 1959 m. spalio 15 d. (50 metų)
Miunchenas, VFR Vakarų Vokietija
Palaidotas (-a) Waldfriedhof (Miunchenas)
Tėvai Andrejus Bandera (1882-1941),
Miroslava Godzinska-Bandera (1890-1922)
Sutuoktinis (-ė) Jaroslava Bandera (1917-1977)
Vaikai Natalja (1941-1985),
Andrejus (1946-1984),
Lesia (1948-2011)
Partija OUNOUN-B
Išsilavinimas Lvovo politechnikos universitetas
Žinomas (-a) už ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo kovos vadovas
Žymūs apdovanojimai

Hero of Ukraine.pngUkrainos didvyris (2010, anuliuotas 2011)

Commons-logo.svg Vikiteka Stepanas Bandera
Parašas
Stepan Bandera sign.svg

Stepanas Bandera (ukr. Степан Андрійович Бандера, 1909 m. sausio 1 d. Senajame Uhrynive, Galicijoje, Austrijoje-Vengrijoje (dab. Ivano Frankivsko sritis, Ukraina) – 1959 m. spalio 15 d. Miunchene, VFR) – ukrainiečių politinis veikėjas, nacionalinio išsivadavimo kovos vadovas.

Banderos bendražygiai sovietinėje istoriografijoje įvardijami banderininkais.[1] SSRS šį pavadinimą ilgainiui tapo įprasta taikyti visiems Ukrainos nacionalistams, nepaisant jų narystės Banderos sukurtose organizacijose.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bandera gimė Senajame Uhrynive, Galicijoje (tuo metu Galicijos ir Lodomerijos karalystėje, kuri priklausė Austrijai-Vengrijai), unitų kunigo šeimoje. 1927 m. baigė gimnaziją Stryjuje (dab. Lvovo sritis).[2] Jis ketino stoti į Technologijos ir ekonomikos kolegiją Podebraduose, Čekoslovakijoje, tačiau Lenkijos valdžia neišdavė jam reikiamų dokumentų. 1928 m. Bandera pasirinko Lvovo politechnikos universitetą (tuo metu lenk. Politechnika Lwowska) studijuoti agronomijos, kuri buvo viena iš nedaugelio studijų programų, prieinamų ukrainiečiams.[2] Tokią tvarką buvo nustačiusi Lenkijos vyriausybė tautinėms mažumoms, pirmiausia ribodama žydų ir ukrainiečių priėmimą į vidurines mokyklas (gimnazijas) ir universitetines įstaigas.

1934 m. buvo suimtas ir 1936 m. nuteistas mirties bausme už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į Lenkijos vidaus reikalų ministrą. Vėliau nuosprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos. Jis buvo laikomas Vronkų kalėjime. 1939 m., po vokiečių ir sovietų invazijos į Lenkiją, Bandera buvo paleistas iš kalėjimo ir persikėlė į Krokuvą vokiečių okupuotoje Lenkijos zonoje, Generalgubernijoje.

Kilęs iš Galicijos, jaunasis Bandera tapo ukrainiečių nacionalistu. Imperijai subyrėjus po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, Galicija trumpam tapo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, kuri po 1918–1919 m. Lenkijos ir Ukrainos karo buvo integruota į Rytų Lenkiją. 1921 m. kovą pasirašius Rygos taikos sutartį, Vakarų Ukraina atiteko Lenkijai, o Rytų Ukraina – bolševikams. Šiuo laikotarpiu Bandera pradėjo reikšti radikalias idėjas, o apsistojęs Lvove organizavo ukrainiečių nacionalistines organizacijas.

Jaunasis Bandera su skautų uniforma
Namas, kuriame gimė ir praleido vaikystę Bandera (Senasis Uhrynivas)
Banderos kapas Miunchene 2014 m.

Bandera telkė Ukrainos nepriklausomybės siekiams palankias vokiečių karines grupuotes, organizavo Ukrainos nacionalistų organizacijos (Організація українських націоналістів, OUN) ekspedicines pajėgas. Kai nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1941 m. birželio 30 d. jis parengė Ukrainos valstybės paskelbimo aktą Lvove, pažadėdamas bendradarbiauti su Trečiuoju Reichu.[3][4] Dėl atsisakymo atšaukti valstybingumo dekretą Banderą suėmė gestapas, 1941 m. liepos 5 d. jam buvo paskirtas namų areštas,[5] o vėliau, 1942–1943 m., jis buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą.[6] 1944 m., Vokietijai greitai prarandant užimtas pozicijas kare prieš besiveržiančias Sąjungininkų kariuomenes, Bandera buvo paleistas tikintis, kad jis svariai prisidės stabdant sovietų pajėgų puolimą. Jis suorganizavo atkurtos Ukrainos vyriausiosios išlaisvinimo tarybos, kuri dirbo pogrindyje, būstinę. Su šeima apsigyveno Vakarų Vokietijoje, kur liko OUN-B vadovu ir dirbo su keliomis antikomunistinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Antibolševikinis tautų blokas,[7][8] taip pat su britų žvalgybos agentūromis.[7]

Praėjus 14 metų nuo karo pabaigos, Banderą 1959 m. nužudė sovietų KGB agentai Miunchene.[9][10] Lavono medicininė ekspertizė nustatė mirties priežastį – apsinuodijimą cianido dujomis. Bandera buvo palaidotas Waldfriedhof kapinėse Miunchene. Praėjus dvejiems metams po jo mirties, 1961 m. Vokietijos teisminės institucijos paskelbė, kad Banderos žudikas buvo KGB perbėgėlis Bohdanas Stašinskis, kuris veikė sovietų KGB vadovo Aleksandro Šelepino ir Sovietų Sąjungos premjero Nikitos Chruščiovo nurodymu.[11] Po išsamaus teisminio tyrimo Stašinskis buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. 2005 m. interviu Rusijos laikraščiui „Komsomolskaja Pravda“ buvęs KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas pareiškė, kad „Stepano Banderos nužudymas buvo vienas paskutinių atvejų, kai KGB smurto pagalba šalino nepageidaujamus asmenis“.[12]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo brolius Oleksandrą, Romos universitete įgijusį politinės ekonomijos mokslų daktaro laipsnį, ir Vasylį, baigusį filosofiją Lvovo universitete, vokiečiai suėmė ir internavo Aušvice, kur juos 1942 m. tariamai nužudė lenkų kaliniai. Jo tėvą Andrijų Banderą 1941 m. gegužės pabaigoje sovietai suėmė už OUN nario prieglobstį ir perdavė į Kijevą. Liepos mėn. jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Seserys Oksana ir Marta–Marija 1941 m. NKVD buvo suimtos ir išsiųstos į Gulagą Sibire. Abi buvo paleistos 1960 m. be teisės grįžti į Ukrainą. Marta–Marija mirė Sibire 1982 m., o Oksana grįžo į Ukrainą 1989 m., kur mirė 2004 m. Kita sesuo Volodymyra buvo nuteista kalėti sovietų darbo stovyklose 1946–1956 m. Ji grįžo į Ukrainą 1956 m.

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bandera nuo mokyklos laikų susitikinėjo ir bendravo su įvairių ukrainiečių nacionalistinių organizacijų nariais – nuo ukrainiečių skautų organizacijos „Plast“ iki Ukrainos išlaisvinimo sąjungos ir Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN). Aktyviausia iš šių organizacijų buvo OUN, kuriai vadovavo Andrijus Melnykas.[2]

Ryžtingai veikdamas Bandera greitai iškilo šių organizacijų gretose ir 1931 m. tapo vyriausiuoju OUN propagandos pareigūnu, antruoju OUN vadovu Galicijoje 1932–1933 m. ir vykdančiuoju OUN vadovu 1933 m.[13] Banderai buvo svarbu į tautos kūrimo politiką pritraukti daugiau žmonių iš visų ukrainiečių visuomenės sluoksnių Vakarų Ukrainos žemėse. Jis išplėtė OUN tinklą Lenkijos kresuose, nukreipdamas jo veiklą ir prieš Lenkiją, ir prieš Sovietų Sąjungą. Norėdamas sustabdyti ekspropriacijas, Banderos OUN veikė prieš Lenkijos pareigūnus, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už antiukrainietišką politiką. Veikla apėmė masines kampanijas prieš lenkų tabako ir alkoholio monopolijas ir prieš ukrainiečių jaunimo nutautinimą.

II Pasaulinio karo metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hitlerį ir Banderą šlovinantys šūkiai Žovkvoje (Vakarų Ukraina, 1941 m. liepos-rugpjūčio mėn.)

1939 m. paleistas iš kalėjimo Bandera persikėlė į Krokuvą – Vokietijos okupacinės Generalgubernijos sostinę. Ten jis susisiekė su OUN vadovu Andrijumi Melnyku. 1940 m. dėl politinių nesutarimų tarp dviejų lyderių OUN suskilo į dvi frakcijas. Melnyko vadovaujama frakcija OUN-M skelbė konservatyvesnį požiūrį į tautos kūrimą, o OUN-B, vadovaujama Banderos, palaikė revoliucinį požiūrį.[14]

Prieš paskelbiant nepriklausomybę 1941 m. birželio 30 d., Bandera prižiūrėjo OUN-B mobiliųjų grupių (мобільні групи), kurios buvo nedidelės, turėjusios po 5–15, formavimą ir permetimą iš Generalgubernijos į Vakarų Ukrainą. Vokietijai veržiantis į Rytų Ukrainą, šios grupės turėjo skatinti OUN-B rėmimą ir steigti vietos valdžios institucijas, vadovaujamas OUN-B aktyvistų.[15] Iš viso į šias mobilias grupes buvo pritraukta apie 7000 žmonių, daug pasekėjų buvo tarp intelektualų, tokių kaip Ivanas Bahrianis, Vasylis Barka, Hryhorijus Vaščenko ir daugelis kitų.[16]

1942–1954 m. veikė karinė grupuotė Ukrainos sukilėlių armija (Ukrajinska povstanska armija, UPA), buvusi pavaldi Ukrainos nacionalistų organizacijos banderininkų frakcijos vadovams. Siekė atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę.[17]

OUN lyderiai Andrijus Melnykas ir Bandera prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo užverbuoti į nacistinės Vokietijos karinę žvalgybą abverą šnipinėjimui, kontršnipinėjimui ir sabotažui. Jų tikslas buvo vykdyti diversinę veiklą po Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Melnykui buvo suteiktas kodinis vardas „Konsulas I“. Ši informacija yra dalis parodymų, kuriuos abvero pulkininkas Erwin Stolze davė 1945 m. gruodžio 25 d. ir pateikė Niurnbergo procesui su prašymu pripažinti jį įrodymu.[18][19][20]

1941 m. pavasarį Bandera surengė susitikimus su Vokietijos žvalgybos vadovais dėl ukrainiečių batalionų „Nachtigall“ ir „Roland“ formavimo. Tų metų pavasarį OUN gavo 2,5 mln. markių atlygį už ardomąją veiklą Sovietų Sąjungoje.[15] Gestapo ir abvero pareigūnai saugojo Banderos sekėjus, nes abi organizacijos ketino juos panaudoti savo tikslams.

1941 m. birželio 30 d., į Ukrainos teritoriją įsiveržus nacių kariuomenei, Bandera ir OUN-B paskelbė nepriklausomą Ukrainos valstybę („Ukrainos valstybingumo atkūrimo aktas").[21] Šią deklaraciją lydėjo smurtiniai pogromai. Kai kuriuose paskelbtuose pranešimuose apie šios valstybės susikūrimą buvo teigiama, kad ji „glaudžiai bendradarbiaus su nacionalsocialistine Didžiąja Vokietija, vadovaujama jos lyderio Adolfo Hitlerio, kuriančia naują tvarką Europoje ir pasaulyje ir padedančia ukrainiečiams išsivaduoti iš Maskvos priespaudos“.[15]

Banderos lūkesčiai, kad nacių režimas post factum pripažins nepriklausomą fašistinę Ukrainą Ašies sąjungininke, pasirodė esąs klaidingas.[21] 1941 m. santykiai tarp nacistinės Vokietijos ir OUN-B paaštrėjo tiek, kad 1941 m. lapkričio 25 d. nacių dokumente buvo teigiama, kad „... Banderos judėjimas rengia sukilimą Reichskomisariate, kurio galutinis tikslas yra įkurti nepriklausomą Ukrainą. Visi Banderos judėjimo funkcionieriai turi būti nedelsiant suimti ir po nuodugnios apklausos likviduoti...“.[22] Liepos 5 d. Bandera buvo perkeltas į Berlyną. Liepos 12 d. buvo suimtas ir į Berlyną išvežtas naujai suformuotos Ukrainos nacionalinės vyriausybės ministras pirmininkas Jaroslavas Stecko. Nors liepos 14 d. buvo paleisti iš suėmimo, jie abiems buvo nurodyta likti Berlyne. 1941 m. rugsėjo 15 d. Banderą ir kitus OUN lyderius suėmė gestapas.

1942 m. sausio mėn. Bandera buvo perkeltas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą, kur buvo uždarytas specialiame barake, skirtame aukšto rango politiniams kaliniams. 1944 m. balandį į Banderą ir jo pavaduotoją Jaroslavą Stecko kreipėsi Reicho saugumo vyriausiosios valdybos pareigūnas, kad aptartų diversijų ir sabotažo prieš sovietinę armiją planus.[23] 1944 m. rugsėjį Vokietijos valdžia paleido Banderą ir jis grįžo į Ukrainą, kur organizavo pasipriešinimą ir prieš nacius, ir prieš komunistus.[24]

Pokario veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklas nužudytiems lenkams Lišnoje (Pakarpatės vaivadija, Lenkija)

Pasak knygos „MI6: Inside the Covert World of Her Majesty's Secret Intelligence Service“ autoriaus Stephen Dorril, OUN-B buvo reformuota 1946 m., remiant britų karinei žvalgybai MI6. Tam tikrą paramą iš MI6 organizacija turėjo nuo 1930-ųjų.[25] Viena Banderos organizacijos frakcija, susijusi su Mykola Lebedžiu, tapo glaudžiau susijusi su CŽV.[26] Pats Bandera buvo tapęs Kontržvalgybos korpuso (CIC) paieškos taikiniu.[27] Tačiau tai neatnešė sėkmės, nes ieškomasis buvo apibūdinamas kaip „itin pavojingas“ ir „nuolat kelyje, dažnai užsimaskavęs“.[28] Kai kurie Amerikos žvalgai pranešė, kad jį net saugojo buvę SS pareigūnai.[29] Jo organizacija įvykdė daug nusikaltimų, įskaitant šimtus tūkstančių žmogžudysčių,[21] klastočių ir pagrobimų. Bavarijos vyriausybei pradėjus persekioti Banderą, jis susitarė su federaline žvalgyba BND ir pasiūlė jiems savo paslaugas, nors CŽV įspėjo Vakarų vokiečius nebendradarbiauti su juo.[30]

Požiūris į etnines grupes[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. gegužės mėn. Krokuvoje OUN Banderos frakcijos vadovybė patvirtino programą „OUN kova ir veiksmai karo metu“ (Боротьба й діяльність ОУН під час війни), naciams pradėjus invaziją į Sovietų Sąjungą ir vakarines Ukrainos TSR teritorijas.[31] To dokumento G skirsnyje „Valstybės gyvenimo organizavimo pirmosiomis dienomis direktyvos“ (Вказівки на перші дні організації державного життя) numatyta veikla 1941 m vasarą. „Mažumų politikos“ poskyryje nurodyta deportuoti priešiškai nusiteikusius lenkus, žydus ir rusus, taip pat sunaikinti jų inteligentijos atstovus, toliau pažymint, kad „vadinamieji lenkų valstiečiai turi būti asimiliuoti“ ir „pašalinti jų lyderiai“.

1942 m. pabaigoje, Banderai kalint koncentracijos stovykloje, Ukrainos nacionalistų organizacija dalyvavo lenkų žudynėse Voluinėje, o 1944 m. pradžioje etninis valymas išplito ir Rytų Galicijoje. Apskaičiuota, kad vien per 1943 m. pavasario ir vasaros kampaniją Voluinėje žuvo nuo 35 000 iki 60 000 lenkų civilių gyventojų.[32]

Pasak ukrainiečių istoriko Jaroslavo Hryciako, nuo 1941 m. vasaros kalėjęs Bandera nieko nežinojo apie žudynes Ukrainoje. Be to, jis turėjo rimtų nuomonių skirtumų su Mykola Lebedžiu, Ukrainoje likusiu OUN-B lyderiu, kuris buvo vienas iš pagrindinių žudynių organizatorių.[33][34]

Žydai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešiškumas sovietų centrinei valdžiai ir žydų mažumai buvo pabrėžtas 1941 m. gegužės mėn. OUN Banderos frakcijos vadovybės priimtoje programoje „OUN kova ir veiksmai karo metu“, kuriame buvo išdėstyti veiklos planai prasidėjus nacių invazijai į Sovietų Sąjungą ir vakarines Ukrainos TSR teritorijas.[31] Programa skelbė:

Žydai SSRS yra ištikimiausia valdančiojo bolševikų režimo atrama ir maskvėnų imperializmo avangardas Ukrainoje. Maskvėnų ir bolševikų vyriausybė naudojasi Ukrainos masių antižydiškomis nuotaikomis, kad nukreiptų jų dėmesį nuo tikrosios nelaimės priežasties ir nusivylimo metu nukreiptų jas į pogromus prieš žydus. OUN kovoja su žydais kaip maskvėnų ir bolševikų režimo atrama ir kartu verčia mases suvokti, kad pagrindinis priešas yra Maskva.[35]

Poskyryje „Mažumų politika“:

Maskoliai, lenkai ir žydai, kurie yra priešiški mums, turi būti naikinami kovoje, ypač besipriešinantys režimui, šiais būdais: deportuojant juos į savo žemes, išnaikinant jų inteligentiją, kurios atstovai nepriimtini į jokius valdiškus postus, ir apskritai užkertant kelią bet kokiam šios inteligentijos kūrimuisi (pvz., prieigai prie išsilavinimo ir pan.)... Žydai turi būti izoliuoti, pašalinti iš vyriausybinių postų, kad būtų užkirstas kelias sabotažui... Tie, kurie laikomi būtinais, gali dirbti tik griežtai prižiūrimi ir būti pašalinti iš pareigų už menkiausią nusižengimą... Žydų asimiliacija neįmanoma.[36]

Vėliau, birželio mėn., Jaroslavas Stecko išsiuntė Banderai pranešimą, kuriame pareiškė: „Mes kuriame miliciją, kuri padės išvaryti žydus ir apsaugoti gyventojus“. Tais pačiais metais Banderos vardu išplatinti atsišaukimai, raginę „sunaikinti“ „Maskvą“, lenkus, vengrus ir žydus.[37][38][39] 1941–1942 m. Banderai bendradarbiaujant su vokiečiais, OUN nariai dalyvavo antižydiškose akcijose. Vokietijos policija 1941 m. pranešė, kad „fanatiški“ Banderos pasekėjai, susibūrę į mažas grupeles, buvo „nepaprastai aktyvūs“, veikdami prieš žydus ir komunistus.[40]

Ukrainos pašto ženklai Banderos gimimo šimtmečiui paminėti
Ukrainiečių nacionalistų maršas Kijeve 2015 m.

Tačiau kai Bandera konfliktavo su vokiečiais, jo vadovaujama UPA bendradarbiavo su žydais,[41] įskaitant kai kuriuos žydų kovotojus ir medicinos personalą. Oficialiuose OUN-B vadovybės nurodymuose buvo raginama „likviduoti žalingas užsienio įtakos apraiškas, ypač Vokietijos rasistines koncepcijas ir praktiką“. [42] Banderos pogrindiniame judėjime dalyvavo keli žydai, įskaitant vieną iš artimų Banderos bendražygių Richard Yary, kuris taip pat buvo vedęs žydę. Kitas žymus UPA žydų narys buvo Leyba-Itzik „Valeriy“ Dombrovskis. Tačiau pranešama, kad dvi karaimės iš Galicijos, Anna-Amelia Leonowicz (1925–1949) ir jos motina Helena (Ruhama) Leonowicz (1890–1967), nors ir buvo tapusios OUN narėmis, tačiau pasakojama, kad abi moterys bendradarbiavo ne savo savo noru, bet nacionalistams grasinant.[43] Iki 1942 m. nacių pareigūnai padarė išvadą, kad ukrainiečių nacionalistai iš esmės buvo abejingi žydams ir buvo pasirengę arba jiems pagelbėti, arba nužudyti, jei tik tai geriau pasitarnautų jų nacionalistiniams tikslams. 1942 m. kovo 30 d. ataskaitoje, išsiųstoje gestapui Berlyne, teigiama, kad „Banderos judėjimas pateikdavo suklastotus pasus ne tik savo nariams, bet ir žydams“.[44] Tikėtina, kad netikri dokumentai buvo pateikiami žydų gydytojams arba kvalifikuotiems darbuotojams, kurie galėjo būti naudingi judėjimui.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. pabaigoje Lvovo miesto administracija paskelbė apie numatomą Stepano Banderos, Andrijaus Melnyko, Jevheno Konovalecio ir kitų svarbių OUN ir UPA vadovų kapų perkėlimą į naują Lyčakovo kapinių sklypą, specialiai skirtą Ukrainos nacionalinio išsivadavimo kovų ir represijų aukoms.[45]

2007 m. spalį Lvove pastatytas Banderai skirtas paminklas. Jo atsiradimas sukėlė plačias diskusijas apie Stepano Banderos ir UPA vaidmenį Ukrainos istorijoje. Du anksčiau pastatytus paminklus susprogdino nežinomi nusikaltėliai; nuo to laiko ši vieta visą parą yra saugoma policijos. 2007 m. spalio 18 d. Lvovo miesto taryba priėmė nutarimą, kuriuo įsteigė Stepano Banderos apdovanojimą.

2009 m. sausio 1 d. keliuose Ukrainos miestuose buvo paminėtas 100-asis Banderos gimtadienis, išleistas pašto ženklas su jo portretu. 2014 m. sausio 1 d. Banderos 105-ąsias gimimo metines pažymėjo 15 000 žmonių su fakelais eisena Kijevo centre, o dar tūkstančiai žmonių susirinko prie jo paminklo Lvove. Eiseną palaikė kraštutinių dešiniųjų partija „Svoboda“ ir kai kurie centro dešinės „Batkivščinos“ nariai.[46]

Požiūris Ukrainoje į Banderą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lvovo futbolo sirgaliai su Banderos atvaizdu mače prieš Donecką

Ukrainoje Bandera vertinamas nevienareikšmiškai,[47][48][49] kai kurie ukrainiečiai, ypač Vakarų Ukrainoje, jį priima kaip išvaduotoją, kovojusį prieš sovietų, lenkų ir nacių valstybes bandant sukurti nepriklausomą Ukrainą, o kiti ukrainiečiai, taip pat Lenkija ir Rusija smerkia jį kaip fašistą ir karo nusikaltėlį, kuris kartu su savo pasekėjais buvo daugiausiai atsakingas už civilių gyventojų žudynes Lenkijoje, iš dalies – už holokaustą Ukrainoje.[50][51]

2014 m. Rusijos intervencija į Ukrainą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Banderos portretas prie Euromaidano štabo Kijeve, 2014 m.

Per 2014 m. vykusią Krymo krizę ir neramumus Ukrainoje prorusiškai nusiteikę ukrainiečiai, rusai (Rusijoje) ir kai kurie Vakarų autoriai užsiminė apie neigiamą Banderos įtaką Euromaidano protestuotojams ir proukrainietiškos Vienybės šalininkams, pateisinantiems savo veiksmus.[52] Rusijos žiniasklaida tuo pasinaudojo Rusijos kariniams veiksmams paaiškinti. Vladimiras Putinas pasveikino Krymo aneksiją, pareiškęs, kad „gelbėjo žmones nuo naujųjų Ukrainos lyderių, kurie yra Banderos, Hitlerio bendrininko II pasaulinio karo metais, ideologiniai įpėdiniai“.[53] Prorusiški aktyvistai tvirtino: „Tie žmonės Kijeve yra Banderą sekantys nacių kolaborantai.“[53] Rusijoje gyvenantys ukrainiečiai skundėsi, kad jiems buvo priskirta „banderininkų“ etiketė, net kai jie buvo kilę iš Ukrainos vietų, kur Bandera neturi visuomenės palaikymo.[53] Banderą šlovinančios grupės dalyvavo Euromaidano protestuose, bet jos sudarė mažumą tarp dalyvių.

Ukrainos didvyrio vardas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m. sausio 22 d. kadenciją baigiantis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka suteikė Banderai po mirties Ukrainos didvyrio vardą. Europos Parlamentas pasmerkė šį aktą, tą patį padarė ir Rusija, taip pat lenkų ir žydų politikai bei organizacijos.[54][55] Naujasis prezidentas Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad apdovanojimas yra neteisėtas, nes Bandera niekada nebuvo Ukrainos pilietis, o tai būtina sąlyga, norint gauti didvyrio vardą. 2010 m. balandžio mėn. teismo sprendimu patvirtintas Banderos apdovanojimo neteisėtumas. 2011 m. sausio mėn. apdovanojimas buvo oficialiai anuliuotas.[56] Pakartotinį siūlymą skirti Banderai didvyrio vardą Ukrainos parlamentas atmetė 2019 m. rugpjūčio mėn.[57]

Paminklas Ternopolyje

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stepano Banderos muziejai įkurti Dublianuose, Volia Zaderevackoje (Воля-Задеревацька), Senajame Uhrynive, Jahilnycioje (Ягільниця). Stepano Banderos išsivadavimo kovų muziejus įkurtas Londone, Banderų šeimos muziejus veikia Stryjuje. Jo vardu pavadintos gatvės Lvove (buvusi Mury gatvė), Lucke (buvusi Suvorovo gatvė), Rovne (buvusi Maskvos gatvė), Kolomyjoje, Ivano Frankovske, Červonohrade (buvusi Nad Buhom gatvė), Berežanuose (buvusi Černiachovskio gatvė), Drohobyče (buvusi Sliusarska gatvė), Stryjuje, Kaluše, Kovelyje, Volodymyre, Horodenkoje, Dubrovycioje, Dolynoje, Iziaslave, Skolėje, Šepetivkoje, Brovaruose, Borispolyje, taip pat Stepano Banderos prospektas Ternopolyje (dalis buvusio Lenino prospekto). 2017 m. Ukrainos nacionalinės atminties institutas paskelbė, kad iš 51 493 gatvių, aikščių ir „kitų objektų“, kurie (nuo 2015 m.) buvo pervadinti dėl dekomunizacijos, 34 gatvės buvo pavadintos Stepano Banderos vardu.[58] Dėl „asociacijos su komunistiniu totalitariniu režimu“ Kijevo miesto taryba 2016 m. liepos 7 d. su 87 balsais prieš 10 nubalsavo už Maskvos prospekto pervadinimą Stepano Banderos prospektu.[59]

2012 m. rugsėjo mėn. duomenimis, Stepanui Banderai skirti paminklai stovėjo Ukrainos vakarinėse Lvovo, Ivano Frankovsko ir Ternopolio sričių teritorijose.[60] Jis yra paskelbtas daugelio miestų Vakarų Ukrainoje garbės piliečiu.

2018 m. pabaigoje Lvovo srities taryba nusprendė 2019-uosius paskelbti Stepano Banderos metais, taip sukeldama Izraelio protestus.[61] Apie Banderą buvo sukurti du vaidybiniai filmai „Assassination: An October Murder in Munich“ (1995) ir „The Undefeated“ (2000), kuriuos režisavo Olesis Jančukas, taip pat nemažai dokumentinių filmų. 2021 m. Ukrainos nacionalinės atminties institutas, pavaldus Ukrainos kultūros ministerijai, įtraukė Banderą, be kitų Ukrainos nacionalistų veikėjų, į Virtualų nekropolį – projektą, skirtą Ukrainai svarbioms istorinėms asmenybėms įamžinti.[62]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rossoliński-Liebe, Grzegorz (2014). Stepan Bandera: The Life and Afterlife of a Ukrainian Nationalist : Fascism, Genocide, and Cult. Ibidem-Verlag. ISBN 978-3-8382-0604-2. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stepan Bandera. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  2. 2,0 2,1 2,2 „Murdered by Moscow. – [4] Stepan Bandera, His Life and Struggle (by Danylo Chaykovsky)“. Exlibris.org.ua. Nuoroda tikrinta 2010-03-17. 
  3. „Державний архів Львівської області“. Suarchyvuotas originalas 2017-01-05. Nuoroda tikrinta 2016-12-19. 
  4. Volodymyr Yaniv (2004). "Bandera, Stepan". Encyclopedia of Ukraine. http://www.encyclopediaofukraine.com/display.asp?linkpath=pages%5CB%5CA%5CBanderaStepan.htm. 
  5. Киричук Юрій. Історія УПА Archyvuota kopija 2007-10-14 iš Wayback Machine projekto.. — Тернопіль: Редакційно-видавничий відділ управління по пресі, 1991. (in Ukrainian)
  6. БАНДЕРА СТЕПАН АНДРІЙОВИЧ. History.org.ua (ukrainiečių). Nuoroda tikrinta 2018-01-06. 
  7. 7,0 7,1 Viktorovych., Chastiĭ, Ruslan (2007). Stepan Bandera : mify, legendy, deĭstvitelʹnostʹ. Kharʹkov: Folio. p. 382. ISBN 978-9660336568. OCLC 83597856. 
  8. Стецько, Я. И. З ідеями Степана Бандери за його життя і по смертi. — 2008. — P. 179−201 (in Ukrainian)
  9. Christopher Andrew and Vasili Mitrokhin, The Sword and the Shield: The Mitrokhin Archive and the Secret History of the KGB, Basic Books, 1999. ISBN 0-465-00312-5, p. 362.
  10. Кондратюк Костянтин. Новітня історія України. 1914–1945 рр.. — Львів: Видавничий центр ЛНУ імені Івана Франка, 2007. — 261 с. (in Ukrainian)
  11. The Poison Pistol, TIME Magazine, 1 December 1961
  12. „Mosnews.com“. Suarchyvuotas originalas 2006-02-05. 
  13. „Bandera, Stepan“. Encyclopediaofukraine.com. Nuoroda tikrinta 2010-03-17. 
  14. „Ukraine :: World War II and its aftermath – Britannica Online Encyclopedia“. Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2010-03-117. 
  15. 15,0 15,1 15,2 ОУН в 1941 році: документи: В 2-х ч Ін-т історії України НАН України К. 2006 ISBN 966-02-2535-0
  16. Sviatoslav LYPOVETSKY. „Eight decades of struggle /ДЕНЬ/“. day.kyiv.ua. Nuoroda tikrinta 2020-10-06. 
  17. Ukrainos sukilėlių armija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  18. „Nuremberg – The Trial of German Major War Criminals (Volume VI)“. Nizkor.org. Suarchyvuotas originalas 2010-03-24. Nuoroda tikrinta 2018-08-18. 
  19. „CIA examples of Soviet Propaganda“ (PDF). cia.gov. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-01-23. Nuoroda tikrinta 2020-05-25. 
  20. Mueller, Michael (2018-08-18). Canaris: The Life and Death of Hitler's Spymaster. Naval Institute Press. ISBN 9781591141013. Nuoroda tikrinta 2018-08-18 – via Google Books. 
  21. 21,0 21,1 21,2 Per Anders Rudling, The OUN, the UPA and the Holocaust: A Study in the Manufacturing of Historical Myths, The Carl Beck Papers in Russian & East European Studies, No. 2107, November 2011, ISSN 0889-275X, p. 17.
  22. „Ukrainian History – World War II in Ukraine“. InfoUkes. Nuoroda tikrinta 2010-03-17. 
  23. D. Vyedeneyev O. Lysenko OUN and foreign intelligence services 1920s–1950s (2009). „Завдання підривної діяльності проти Червоної армії обговорювалося на нараді під Берліном у квітні того ж року (1944) між керівником таємних операцій вермахту О.Скорцені й лідерами українських націоналістів С.бандерою та Я.Стецьком" (PDF). Ukrainian Historical Magazine 3: 137. 
  24. „Putin's Ghost Under the Bed“. foreignpolicy.com. 
  25. Dorril, Stephen, MI6: Inside the Covert World of Her Majesty's Secret Intelligence Service, Simon and Schuster, 2002, pp. 224, 233
  26. Dorril, Stephen, MI6: Inside the Covert World of Her Majesty's Secret Intelligence Service, Simon and Schuster, 2002, p. 236
  27. Richard Breitman, Norman J.W. Goda, Hitler’s Shadow: Nazi War Criminals, U.S. Intelligence, and the Cold War p. 80.
  28. Richard Breitman, Norman J.W. Goda, Hitler’s Shadow: Nazi War Criminals, U.S. Intelligence, and the Cold War p. 79
  29. Per Anders Rudling, Historical representation of the wartime accounts of the activities of the OUN-UPA (Organization of Ukrainian Nationalists-Ukrainian Insurgent Army), [in:] East European Jewish Affairs, Vol. 36, No. 2, December 2006, p. 173.
  30. Richard Breitman, Norman J.W. Goda, Hitler’s Shadow: Nazi War Criminals, U.S. Intelligence, and the Cold War p. 83–84.
  31. 31,0 31,1 І.К. Патриляк. Військова діяльність ОУН(Б) у 1940—1942 роках. – Університет імені Шевченко \Ін-т історії України НАН України Київ, 2004 (No ISBN p.111
  32. Grzegorz Motyka, Od rzezi wołyńskiej do akcji "Wisła, Kraków 2011, ISBN 978-83-08-04576-3, s.447, Ewa Siemaszko estimates victims to be 133,000 in Stan badań nad ludobójstwem dokonanym na ludności polskiej przez Organizację Ukraińskich Nacjonalistów i Ukraińską Powstańczą Armię, Bogusław Paź (red.), Ludobójstwo na Kresach południowo-wschodniej Polski w latach 1939–1946, Wrocław 2011, ISBN 978-83-229-3185-1, s.341
  33. Marples, David R. (2007-01-01). Heroes and Villains: Creating National History in Contemporary Ukraine. Central European University Press. ISBN 9789637326981. Nuoroda tikrinta 2018-08-18 – via Google Books. 
  34. Bandera – romantyczny terrorysta "Bandera – Romantic Terrorist, interview with Jaroslaw Hrycak. Gazeta Wyborcza, 10 May 2008.
  35. Philip Friedman. "Ukrainian-Jewish Relations during the Nazi Occupation," in Philip Friedman and Ada June Friedman (eds.), Roads to Extinction: Essays on the Holocaust (New York: Conference on Jewish Social Studies, Jewish Publication Society of America, 1980). pp.179–180
  36. Organization of Ukrainian Nationalists and the Ukrainian Insurgent Army, p.63“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-03-25. 
  37. І.К. Патриляк. Військова діяльність ОУН(Б) у 1940—1942 роках. – Університет імені Шевченко \Ін-т історії України НАН України Київ, 2004 (No ISBN p 324 "Народе знай Москва Польша, мадяри жидова- це твої вороги. Нищ їх"
  38. same text p.259 July p 576 December – ОУН в 1941 році: документи: В 2-х ч Ін-т історії України НАН України К. 2006 ISBN 966-02-2535-0
  39. Harvest of despair: life and death in Ukraine under Nazi rule by Karel Cornelis Berkhoff (2004)
  40. Philip Friedman, Ukrainian-Jewish Relations during the Nazi Occupation
  41. Friedman, P. „Ukrainian-Jewish Relations During the Nazi Occupation, YIVO Annual of Jewish Social Science v. 12, pp. 259–96, 1958–59“. 
  42. Friedman Essays (1980). pg. 188
  43. Mikhail Kizilov, The Karaites of Galicia: An Ethnoreligious Minority Among the Ashkenazim, the Turks, and the Slavs, 1772–1945, page 334
  44. Romerstein, Herbert (2004-11-08). „Divide and Conquer: the KGB Disinformation Campaign Against Ukrainians and Jews“. Ukrainian Quarterly (The Institute of World Politics) (Fall 2004). Suarchyvuotas originalas 2011-05-18. Nuoroda tikrinta 2010-03-17. 
  45. „Information website of the Kharkiv Human Rights Protection Group“. Khpg.org. Nuoroda tikrinta 2010-03-17. 
  46. „MP: Euromaidan exposed to neo-Nazi trends – 2014-01-03“. Kyivpost.com. 2014-01-03. Nuoroda tikrinta 2018-08-18. 
  47. Reuters, Thomson, Ukrainians mark birthday anniversary of controversial nationalist, <https://www.reuters.com/video/2016/01/01/ukrainians-mark-birthday-anniversary-of?videoId=366885439&videoChannel=14073>. Nuoroda tikrinta 27 lapkričio 2018 
  48. „Ukrainians march in honour of controversial nationalist hero Stepan Bandera“. euronews (anglų). 2016-0-02. Nuoroda tikrinta 27 November 2018. 
  49. Cohen, Josh. „Dear Ukraine: Please Don't Shoot Yourself in the Foot“. Foreign Policy (anglų). Nuoroda tikrinta 2018-11-27. 
  50. „BBCUkrainian.com | Преса | Виборча: Для поляків – бандит, а для українців – герой“. bbc.co.uk (ukrainiečių). Nuoroda tikrinta 2018-01-05. 
  51. Himka, John-Paul. „The Lviv Pogrom of 1941: The Germans, Ukrainian Nationalists, and the Carnival Crowd“ (anglų). 
  52. „Hero Or Villain? Historical Ukrainian Figure Symbolizes Today's Feud“. Npr.org. Nuoroda tikrinta 2018-08-18. 
  53. 53,0 53,1 53,2 Russia's Ukrainian minority under pressure, Al Jazeera English (2014-04-25)
    A ghost of World War II history haunts Ukraine’s standoff with Russia, Washington Post (2014-0-25)
  54. „Texts adopted – Thursday, 25 February 2010 – Situation in Ukraine – P7_TA(2010)0035“. Europarl.europa.eu. Nuoroda tikrinta 2018-08-18. 
  55. [1] Archyvuota kopija 2012-02-29 iš Wayback Machine projekto., Simon Wiesenthal Center (2010-01-28)
  56. Рішенням суду президентський указ «Про присвоєння С.Бандері звання Герой України» скасовано Archyvuota kopija 2011-01-15 iš Wayback Machine projekto., President.gov.ua. Retrieved 2011-01-16.
  57. „Проект Постанови про звернення до Президента України щодо присвоєння звання Героя України Бандері Степану Андрійовичу (посмертно)“. W1.c1.rada.gov.ua. VERKHOVNA RADA OF UKRAINE official web portal. Nuoroda tikrinta 2018-12-05. 
  58. Dekomunizuvaly monuments to Lenin in 1320, Bandera set 4, Ukrayinska Pravda (2017-01-16)
    WITH 50 THOUSAND RENAMED OBJECTS PLACE NAMES, ONLY 34 ARE NAMED AFTER BANDERA Archyvuota kopija 2017-10-19 iš Wayback Machine projekto., Ukrainian Institute of National Remembrance (2017-01-16)
  59. „Kyiv's Moskovskiy Avenue renamed after Stepan Bandera“. Unian.info. Nuoroda tikrinta 2018-08-18. 
  60. „Пам’ятники Бандері є лише на Заході України“. Новинний портал «Погляд». Suarchyvuotas originalas 2012-10-16. Nuoroda tikrinta 2012-10-12. 
  61. „Israeli ambassador 'shocked' by Lviv region's decision to declare Year of Bandera“. Kyiv Post. 2018-12-13. 
  62. „Nazi collaborators included in Ukrainian memorial project“. jpost.com. 2021-01-21. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.