Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Rygos taikos sutartis (1921 m.)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rygos taikos sutartis (1921 m.)
Priklauso: Lenkijos-sovietų karas
Rzeczpospolita 1923.png
Vidurio ir rytų Europa, sudarius Rygos sutartį
Data: 1921 m. kovo 18 d.
Vieta: Ryga
Rezultatas: užbaigė karinį konfliktą
Priežastis: Sėkmingi Lenkijos kariniai veiksmai, abiejų kariuomenių išsekimas
Teritoriniai pakitimai: Lenkijai atiduotos vakarinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos
Susitariančios pusės
Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic (1918–1925).svg Rusijos TFSR
Flag of the Ukrainian Soviet Socialist Republic (1919-1929).svg Ukrainos TSR
Flag of Poland.svg Lenkija

Rygos taika, dar vadinama Rygos sutartimi (lenk. Traktat Ryski) – 1921 m. kovo 18 d. Rygoje Lenkijos, Sovietų Rusijos (taip pat veikiančios Sovietų Baltarusijos vardu) ir Sovietų Ukrainos pasirašytas taikos susitarimas. Sutartis užbaigė Lenkijos-sovietų karą, padalijo ginčijamas teritorijas Baltarusijoje ir Ukrainoje.[1] Sutartimi nustatytos sovietų ir lenkų sienos išliko iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau jos perbraižytos per Jaltos konferenciją ir Potsdamo konferenciją.

Situacija Lenkijoje po Pirmojo pasaulinio karo ir Lenkijos-sovietų karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taikos konferencija Rygoje

Po Pirmojo pasaulinio karo visoje Europoje keitėsi buvusios imperinės sienos. 1918 m. Rusijos revoliucionieriai atsisakė pretenzijų į Lenkiją pagal Brest-Litovsko sutartį, karas pasibaigė Vokietijos pasidavimu. Praėjus šimtmečiui po padalijimo tarp trijų imperijų Lenkija atkūrė nepriklausomybę.

Vykstant Rusijos pilietiniam karui Lenkija, vadovaujama Juzefo Pilsudskio, siekė susigrąžinti dalį buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorijų, kurios padalijimų metu buvo okupuotos Rusijos imperijos.

Tuo tarpu daugelis sovietų Rusijos vadovų norėjo atremti Pilsudskio puolimą Ukrainoje karine jėga. Lenkiją sovietai laikė „revoliucijos sausumos tiltu į Vakarų Europą“. Prasidėjo Lenkijos-sovietų karas, kurio baigtį nulėmė lenkų pergalė Varšuvos mūšyje (1920 m.). Galiausiai, abi pusės ėmė siekti užbaigti konfliktą. Tolesnės karinės nesėkmės po pralaimėjimo prie Varšuvos privertė sovietus pradėti derybas dėl taikos sutarties.[2] Lenkai, spaudžiami Tautų Sąjungos, taip pat norėjo derėtis. Karo metu Lenkijos kariuomenė aneksavo didžiąją dalį ginčytinų teritorijų, bet artėjo prie išsekimo. 1921 m. kovo 18 d. pasirašyta Rygos taika tarp Lenkijos ir Rusijos, užbaigusi konfliktą.

Sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutartį sudarė 26 straipsniai.[3] Lenkija turėjo gauti piniginę kompensaciją (30 milijonų rublių aukso) už ekonominį indėlį į Rusijos imperiją po Lenkijos padalijimų. Pagal 14 straipsnį Lenkija taip pat turėjo gauti geležinkelių inventoriaus (lokomotyvus, riedmenis ir kt.), kurio vertė siekė 29 milijonus aukso rublių.[4] Rusija turėjo atiduoti meno kūrinius ir kitą Lenkijos nacionalinį turtą, išvežtą iš Lenkijos teritorijos po 1772 m. (Jogailaičių gobelenai ir Zaluskių biblioteka). Abi šalys atsisakė reikalauti kompensacijos už karą. 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lenkijos ir Lietuvos sienų klausimus spręs pačios konfliktuojančios valstybės.[3] 3 straipsnyje Rusija ir Ukraina atsisakė visų teisių į teritorijas vakarinėje sienos, nustatytos šio sutarties 2 straipsnyje, pusėje. Lenkija atsisakė visų teisių į Ukrainos teritorijas rytinėje sienos pusėje. 6 straipsnis leido asmenims, esantiems abiejose naujosios sienos pusėse, pasirinkti pilietybę.[3] 7 straipsnyje skelbiama abipusė garantija, kad visoms tautoms bus leista „laisvai intelektualiai vystytis, vartoti savo kalbą ir išpažinti religiją“.[3][5]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkija, sudarius Rygos taiką. Tamsiau pažymėtos ATR teritorijos iki padalijimų

Sąjungininkų valstybės iš pradžių nenorėjo pripažinti sutarties, kuri buvo sudaryta joms nedalyvaujant.[3] Pokario konferencijose manyta, jog Lenkijos ir Rusijos siena turinti eiti Kerzono linija, o Lenkijos teritorijos riba, nustatyta sutartyje, buvo apie 250 km į rytus nuo jos.[6] Vis dėlto, Prancūzijos parama Lenkijai lėmė tai, kad 1923 m. kovo mėn. šią sieną pripažino Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Japonija, o balandį – JAV. [3]

Lenkijoje Rygos taika nuo pat pradžių buvo kritikuojama. Sutartis laikyta trumparegiška, teigta, kad dauguma Lenkijos pergalių per karą liko neišnaudotos taikos derybų metu. Juzefas Pilsudskis Rygos derybose dalyvavo tik stebėtojo teisėmis ir pavadino sudarytą sutartį „bailia“.[7] Pilsudskis manė, kad susitarimas yra trumparegiškas politinis sprendimas, Lenkijai apleidžiant sąjungininkus Ukrainoje. [8] 1921 m. gegužės 15 d. jis atsiprašė Ukrainos karių per vizitą internavimo stovykloje Kališe.[9] Sutartis iš dalies prisidėjo prie jo plano sukurti Lenkijos vadovaujamą Rytų EuroposIntermariumo“ federaciją žlugimo, nes kai kurios federacijos teritorijos dalys buvo perduotos sovietams.[10]

Sovietų vadovo Lenino sutartis taip pat netenkino, nes privertė atsisakyti planų išplėsti sovietinę revoliuciją į vakarus. [2]

Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomybės judėjimai šią sutartį vertino kaip nesėkmę.[11] Keturi milijonai ukrainiečių ir daugiau nei milijonas baltarusių gyveno Lenkijai priklausančiose teritorijose. Remiantis vienu skaičiavimu, tik 15 % rytų Lenkijos gyventojų buvo lenkų tautybės.[12] Naujoji sutartis pažeidė Lenkijos karinio aljanso su Ukrainos Liaudies Respublika, vadovaujama Simono Petliūros, sąlygas (Varšuvos sutartis), kurios draudė sudaryti vienašališką taiką. [2] Tai pablogino Lenkijos ir ukrainiečių (palaikiusių Petliūrą) santykius. Ukrainiečiai manė, kad Lenkija išdavė sąjungininkę Ukrainą. Tuo vėliau pasinaudojo Ukrainos nacionalistų organizacija, tai prisidėjo prie didėjančios įtampos ir lenkų žudynių ketvirtame ir penktajame dešimtmetyje.[3][13] Iki 1921 m. pabaigos dauguma Lenkijos sąjungininkų Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijos baltųjų pajėgų buvo sunaikintos sovietų pajėgų arba kirto sieną į Lenkiją ir nusiginklavo.

Pasak baltarusių istoriko Andriaus Savčenko, naujoji rytinė Lenkijos siena buvo „kariniu požiūriu nesaugi ir ekonomiškai neperspektyvi“. Taip pat ji kėlė etninius neramumus, nes susidariusios mažumos Lenkijoje buvo per didelės, kad jas būtų galima ignoruoti ar nutautinti, ir per mažos, kad gautų norimą autonomiją.[14]

Sutarties panaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Rygos taika lėmė dviejų dešimtmečių sovietų ir lenkų santykių stabilizavimąsi, konfliktas atsinaujino per sovietų invaziją į Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metu. Sutartis buvo panaikinta, kai sąjungininkai nusprendė dar kartą pakeisti Lenkijos sienas ir perkelti gyventojus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. K. Marek. Identity and Continuity of States in Public International Law. Librairie Droz 1968. pp. 419–420.
  2. 2,0 2,1 2,2 THE REBIRTH OF POLAND. Archyvuota versija University of Kansas, lecture notes by Professor Anna M. Cienciala, 2004.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Michael Palij (1995). The Ukrainian-Polish defensive alliance, 1919–1921: an aspect of the Ukrainian revolution. CIUS Press. pp. 165–168. ISBN 978-1-895571-05-9.
  4. J.C. Johari (2000). Soviet Diplomacy 1925–41. Anmol Publications PVT. LTD. p. 42. ISBN 978-81-7488-491-6.
  5. Full text. „Treaty of Peace Between Poland, Russia and the Ukraine“ (PDF). Riga, March 18, 1921. Resource: Appendix C. 
  6. Dennis P. Hupchick (1995). Conflict and chaos in Eastern Europe. Palgrave Macmillan. p. 210. ISBN 978-0-312-12116-7.
  7. Norman Davies (2003). White Eagle, Red Star: the Polish-Soviet War, 1919–20. Pimlico. p. 399. ISBN 978-0-7126-0694-3. (First edition: New York, St. Martin’s Press, inc., 1972.)
  8. Piotr Stefan Wandycz (1 January 1962). France and Her Eastern Allies, 1919–1925: French-Czechoslovak-Polish Relations from the Paris Peace Conference to Locarno. Minnesota Press. pp. 178–180. ISBN 978-0-8166-5886-2.
  9. Jan Jacek Bruski (August 2002). „Sojusznik Petlura“. Wprost (in Polish). 1029 (2002–08–18). ISSN 0209-1747.
  10. Timothy Snyder (2004). The reconstruction of nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999. Yale University Press. pp. 68–. ISBN 978-0-300-10586-5. Retrieved 16 February 2011.
  11. Jan Zaprudnik (1993). Belarus: at a crossroads in history. Westview Press. p. 75. ISBN 978-0-8133-1794-6.
  12. Antony Evelyn Alcock (2000). A history of the protection of regional cultural minorities in Europe: from the Edict of Nantes to the present day. Palgrave Macmillan. p. 73. ISBN 978-0-312-23556-7.
  13. Dennis P. Hupchick (1995). Conflict and chaos in Eastern Europe. Palgrave Macmillan. p. 210. ISBN 978-0-312-12116-7.
  14. Andrius Savčenko (2009). Belarus: A Perpetual Borderland. BRILL. pp. 98–100. ISBN 978-90-04-17448-1.


Commons-logo.svg
Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.