Andrijus Melnykas

Andrijus Melnykas ukr. Андрій Атанасович Мельник
A. Melnykas, 1914 m.
Gimė	1890 m. gruodžio 12 d. Volia Jakubova, Galicijos ir Lodomerijos karalystė,  Austrija-Vengrija
Mirė	1964 m. lapkričio 1 d. (73 metai) Klervo,  Liuksemburgas
Palaidotas (-a)	Liuksemburgo Bonnevoie kapinės
Partija	OUN
Žinomas (-a) už	ukrainiečių nacionalistų vienas lyderių
Vikiteka	Andrijus Melnykas

Memorialinis kompleksas gimtinėje (Volia Jakubova, Lvovo sritis)

Andrijus Melnykas (ukr. Андрій Атанасович Мельник; 1890 m. gruodžio 12 d. Volia Jakubova, Galicijos ir Lodomerijos karalystė, Austrija-Vengrija – 1964 m. lapkričio 1 d. Klervo, Liuksemburgas) – ukrainiečių politinis ir karinis veikėjas, vienas nacionalistų judėjimo lyderių.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje Volia Jakubovos kaime, Drohobyčo valsčiuje, dab. Lvovo srityje. 1912 m. Vienoje įgijo inžinieriaus laipsnį. Po studijų įstojo į Austrijos-Vengrijos armiją.

1914-1916 m. vadovavo Ukrainos sečės šaulių šimtinei Pirmojo pasaulinio karo Austrijos–Vengrijos fronte. 1916 m. pateko į nelaisvę, buvo uždarytas į lagerį prie Caricyno (dab. Volgogradas). 1917 m. sausio 6 d. su grupe kalinių pabėgo iš lagerio, netrukus pasiekė Kijevą. Čia su kitais sudarė Galicijos ir Bukovinos sečės šaulių batalioną. 1918 m. buvo pakeltas į Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės atamanus. 1919 m. paskirtas štabo viršininku. 1919 m. pabaigoje Rovne lenkų buvo internuotas.

1920–1921 m. buvo Ukrainos Liaudies Respublikos karinių misijų Prahoje ir Vienoje inspektorius. 1922 m. grįžo į Galiciją, ten vykdė pogrindinę veiklą. 1923–1924 m. – Ukrainos karinės organizacijos Galicijos krašto komendantas. 1924 m. balandžio mėn. buvo suimtas Lenkijos policijos ir nuteistas 4 metams kalėti.

1929 m. su kitais įkūrė Ukrainos nacionalistų organizaciją (OUN). Nuo 1938 m., žuvus J. Konovaleciui, buvo jos komendantas. 1940 m. nacionalistų organizacijai skilus, vadovavo jos nuosaikiajai frakcijai. 1939 m. Vakarų Ukrainą prijungus prie Ukrainos TSR, buvo Vokietijos okupuotose teritorijose, iš ten vadovavo pogrindžio sąlygomis veikusiems nacionalistams, organizavo nacionalistų grupių permetimą į Ukrainą. Tarp jų buvo žymūs OUN veikėjai M. N. Sciborskis, O. Kandyba-Olžichas, M. Veličkovskis, E. Senikas, rašytojai (U. Samčiukas, I. Rogachas, E. Teliga ir kt.), pradėję propagandinį darbą, verbavę rėmėjus iš vietos gyventojų tarpo.

Prasidėjus II pasauliniam karui, Melnykas tikėjosi Vokietijos paramos kovoje su lenkais ir atkuriant nepriklausomą Ukrainos valstybę, bendradarbiavo su vokiečių žvalgyba abveru. 1941 m. rugsėjo 19 d. Kijevą užėmus vermachtui, netrukus į miestą atvyko ukrainiečių nacionalistų grupės. Melnyko kovotojai konfrontavo su Stepano Banderos šalininkais, Ukrainos sukilėlių armija. Nacionalistų veiklos nepalaikė reichskomisaras E. Kochas, ir 1942 m. sausį-vasarį beveik visi legaliai veikiantys Melnyko rėmėjai buvo suimti, kai kuriems įvykdyta mirties bausmė. OUN sukarintos grupės buvo išformuotos ir įtrauktos į policijos pajėgas.

1944 m. sausio 26 d. jis buvo areštuotas. Tam pasitarnavo Rytų Ukrainoje pasirodžiusios Melnyko frakcijos narių antivokiškos publikacijos ir rėmėjų bute Lvove rasti dokumentai. Pateko į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą, kur kalėjo politiniams kaliniams skirtame barake. Tų pačių metų spalio 17 d. buvo paleistas. Nuo 1945 m. gyveno Vokietijoje ir Liuksemburge. Po karo liko emigracijoje, kur siekė konsoliduoti ukrainiečių išeivius, vadovavo daugeliui Ukrainos emigrantų organizacijų.