Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Західноукраїнська Народна Республіка
Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika
Flag of Austria-Hungary (1869-1918).svg
1918 m. spalio 18 d. – 1919 m. liepos 17 d.  
Flag of the Ukrainian State.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
(Ukrainietiškai)
Ще не вмерла Україна
Ukrainos himnas
Location of
Sostinė Lvovas
Ternopilis
Stanislavas
Kalbos ukrainiečių
Religija katalikybė, stačiatikybė
Valdymo forma Respublika
Istorija
 - Įkurta 1918 m. spalio 18 d. m.
 - Užimta Lenkijos 1919 m. liepos 17 d. m.

Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR; ukr. Західноукраїнська Народна Республіка; ЗУНР) – 19181919 m. egzistavusi nepriklausoma valstybė, susikūrusi Austrijos-Vengrijos sudėtyje buvusioje Galicijoje, daugiausia ukrainiečių gyvenamose žemėse. Paskelbta 1918 m. spalio 19 d. respublika nustojo egzistuoti 1923 m. kovo 14 d. Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos vadovu buvo Evgenas Petruševičius (Євген Омелянович Петрушевич).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Austrija-Vengrija subyrėjo, jos teritorijoje ėmė kurtis naujos valstybės. Po sukilimo Lvove 1918 m. lapkričio 1 d. valdžią Galicijoje perėmė ukrainiečių vyriausybė. Tas pats lapkričio 19 d. nutiko Užkarpatėje. Bukovinoje savo suverenitetą ukrainiečių vyriausybė paskelbė 1918 m. lapkričio 6 d., tačiau nesugebėjo įtvirtinti valdžios šioje teritorijoje, kurioje daugumą sudarė moldavai. Moldavų Nacionalinė Taryba 1918 m. lapkričio 28 d. paskelbė prisjungianti prie Rumunijos.[1]

1918 m. prasidėjo VULR karas su Lenkija, kuri siekė užimti Galiciją. Nepaisant karo VULR pavyko įsitvirtinti rytinėje Galicijos dalyje.

1918 m. išleistas VULR pašto ženklas

1918 m. gruodžio 1 d. Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos Valstybės Sekretoriatas sudarė su Ukrainos Ukrainos Liaudies Respublika preliminarų susitarimą dėl ukrainiečių valstybių susivienijimo. 1919 m. VULR susivienijo su ULR. Sutartį VULR Taryba patvirtino 1919 m. sausio 3 d., o Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija - 1919 m. sausio 22 d., kai sutartis dėl susivienijimo buvo oficialiai paskelbta.[2] Nuo to laiko Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika tapo Ukrainos Liaudies Respublikos Vakarų provincija. Sąjunga iki galo nebuvo įgyvendinta - Vakarų Ukrainos valstybinės įstaigos veikė nepriklausomai.

Vykstant Sovietų-Lenkijos karui 1919-1921 m. ir Vengrijos-Rumunijos karui 1919 m., lenkų ir rumunų valdžia, remiama prancūzų misijų, vadovaujamų Faury ir Berthelot, baiminosi, kad Sovietų Rusija ir bolševikinė Vengrija gali sujungti savo pajėgas per Pokutją ir Užkarpatę. Generolo Jakobo Zadiko ir Nikolajės Petalos 8-oji Rumunijos divizija ir generolo Kraličeko 4-oji Lenkijos divizija užėmė Pokutją, nors deklaravo, kad jų "intervencija nėra nukreipta prieš ukrainiečius ir jų atstovus, o jų turtas, saugumas ir institucijos bei jų veikimas bu gerbiamas". Nepaisant to po Raudonosios Armijos ir rumunų atsitraukimo lenkai likvidavo trumpai gyvavusią Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką.[3]

1919 m. liepos mėn. Lenkija užėmė Lvovo ir Voluinės žemes atiteko lenkams. Užkarpatė atiteko Čekoslovakijai, Bukovina – Rumunijai. J.Petruševičiaus vyriausybė pasitraukė į Vieną, o Ukrainos Liaudies Respublika sudarė sutartį su Lenkija, kuria pripažino Vakarų Ukrainą Lenkijos dalimi.[4]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teritorijoje, į kurią pretendavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika su sostine Lvove - Rytų Galicijoje, Užkarpatėje ir Bukovinoje, gyveno 5,4 mln. gyventojų. Tarp jų buvo apie 60% ukrainiečių, 25% lenkų, 12% daugiausia jidiš kalbančiųjų žydų, taip pat vokiečiai, vengrai, čigonai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Radu Grigorovitch, Rodica Iatsenko ir D. Vatamaniouk, (rumunų k.) Bucovina între milenii: studii și documente, Editura Academiei Române, Bucarest 2006, (ISBN 973-27-1442-5), (ISBN 978-973-27-1442-3).
  2. Ukrainos Liaudies Respublika, vle.lt. Tikrinta 2020-10-11
  3. Philippe Henri Blasen: (vok. kalba) Pocuce, injuste prius detractum, recepit... Rumänische Ansprüche auf die südostgalizische Gegend Pokutien in : (rumunų k.) « Analele Bucovinei », 1/2014.
  4. Christopher Gilley. The 'Change of Signposts' in the Ukrainian Emigration– A Contribution to the History of Sovietophilism in the 1920s. Columbia University Press, 2009. P. 296. ISBN 3838259653, ISBN 9783838259659