2014 m. prorusiški neramumai Ukrainoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
2014 m. prorusiški neramumai Ukrainoje
2014 pro-Russian unrest in Ukraine.png

. Rusijos okupuotas Krymas

. Karinių veiksmų zona

. Administracinų pastatų užėmimas

. Prorusiški mitingai


Data 2014 m. vasario 23 d. – spalio mėn. (protestai)
2014 m. vasario 23 d. – kovo 19 d. (2014 m. Krymo krizė)
2014 m. balandžio 6 d. – (Karas Donbase)
Laikas
Vieta Krymas, rytų ir pietų Ukraina
Pusės
Ukrainos vyriausybė Prorusiški aktyvistai

Rusijos Federacija

Aukos
Žuvę: 1 268–2 180 karių, 8 aktyvistai

Sužeista: 4 079 kareiviai Dingo be žinios: 1 664 kareiviai
Paimti į nelaisvę: 1 648 – 2 484 kareiviai (1 118 - 1 954 paleisti)

Žuvę: 1 044 kovotojai; 200 – 300 Rusijos kareivių (17 patvirtinta žmogaus teisių aktyvistų); 46 aktyvistai

Sužeista: 450 Rusijos kareivių (pagal žmogaus teisių aktyvistus) Paimti į nelaisvę: 300 – 1 200 kovotojų (244 paleisti), 10 Rusijos kareivių (paleisti)


Nuo 2014 m. vasario pabaigos, po Euromaidano ir 2014 m. vasario revoliucijos, didžiausiuose miestuose Ukrainos pietuose ir rytuose vyko prorusiškos ir antivyriausybinės demonstracijos. Pirmame neramumų etape, po krizės, Rusijos karinės intervencijos ir tarptautinės bendruomenės nepripažinto referendumo Rusija aneksavo Krymą. Protestais Donecko ir Lugansko srityse pasinaudoję separatistai pradėjo ginkluotą sukilimą.[1][2] Tai privertė Ukrainos vyriausybę pradėti karinį kontrpuolimą prieš sukilėlius, kuris peraugo į tebevykstantį karą Donbase.[3]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Euromaidanas ir 2014 m. vasario revoliucija Ukrainoje.

Neramumai Ukrainoje prasidėjo, kai 2013 m. lapkričio 21 d. prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga.[4] Organizuotas politinis judėjimas, vadinamas „Euromaidanu“, reikalavo artimesnių ryčių su Europos Sąjunga ir V.Janukovičiaus nušalinimo.[5] Šis judėjimas galiausiai laimėjo, kulminacija buvo pasiekta per 2014 m. vasario revoliuciją, kai buvo nuverstas V.Janukovičius ir jo vyriausybė.[6] Tuo tarpu rusakalbiuose rytiniuose ir pietiniuose Ukrainos regionuose, kurie tradiciškai buvo politinė V.Janukovičiaus ir Regionų partijos bazė, revoliucija sulaukė mažesnio palaikymo ir prasidėjo protestai reikalaujantys artimesnių ryšių su Rusija. Kryme buvo rengiamos įvairios demonstracijos, kurios pasisakė už Krymo atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos, kas galiausiai sukėlė 2014 m. Krymo krizę.

Kovo 1 d. prorusiški aktyvistai įvairiose rytų Ukrainos srityse užėmė regionų administracijos pastatus. Iki kovo 11 d. visi šie incidentai baigėsi, kai vietos policijos ir Ukrainos saugumo tarnybos pajėgos pastatus susigrąžino. Donecke protestai keletu atvejų peraugo į smurtą, kovo 13 d. buvo mirtinai subadytas ukrainiečių protestuotojas. Charkove Ukrainos Patriotų sukarintos grupės nariai kovo 15 d. nužudė anti-Maidano protestuotoją ir praeivį, kai anti-Maidano protestuotojai užpuolė Dešiniojo Sektoriaus būstinę mieste.

Protestuose dalyvavo ir Rusijos piliečiai, kurie atvyko iš Rusijos paremti prorusiškų aktyvistų veiksmus Ukrainoje. Donecko srities gubernatorius Serhijus Taruta teigė, kad demonstracijose Donecke dalyvavo buvę nuteistieji ir iš Krymo atvykę asmenys. Ukrainos policijos ir pasienio apsaugos tarnyba tarp kovo 4 ir 25 d. neleido į Ukrainą atvykti 8 200 Rusijos piliečių. Kovo 27 d. Nacionalinios saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus teigė, kad kasdien neleidžiama į šalį patekti nuo 500 iki 700 rusų.[7]

Balandžio 17 d., per Tiesioginės Linijos su Vladimiru Putinu programą, Rusijos prezidentas pripažino Rusijos karinių pajėgų Kryme panaudojimą kartu su Krymo savigynos daliniais, tačiau paneigė Ukrainos vyriausybės, Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų teiginius, kad Rusijos specialiosios pajėgos kursto neramumus rytinėje Ukrainoje.

Anti-Maidanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antimaidanas ir Tituškos.

Žiniasklaida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainos ir Rusijos šaltiniai skirtingai vaizdavo demonstrantus. Kovotojai, kurie užėmė vyriausybės pastatus Donecko srityje Ukrainos vyriausybės ir Vakarų šaltinių buvo vadinami separatistais ir teroristais, tačiau Rusijos žianiasklaida ir pareigūnai nuolat juos vadino "federalizacijos šalininkais". Rusijos žiniasklaida ir patys kovotojai Ukrainos laikinąją vyriausybę Kijeve vadino "Banderos chunta" (siedami su ukrainiečių nacionalistu S.Bandera), taip pat "fašistais" ir "nacionalistais". Ukrainos žiniasklaidoje prorusiški demonstrantai ir kovotojai paniekinamai vadinti kolorado vabalais (asociacija su prorusiškų aktyvistų mėgstamomis Georgijaus juostelėmis).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Grytsenko, Oksana. "Armed pro-Russian insurgents in Luhansk say they are ready for police raid", Kyiv Post, 12 April 2014.
  2. Leonard, Peter. "Ukraine to deploy troops to quash pro-Russian insurgency in the east", Yahoo News, 14 April 2014. Nuoroda tikrinta 14 April 2014.
  3. „Russia accuses the West of pushing Ukraine into 'fratricidal war' as Chechen leader denies sending troops to help pro-Moscow forces“. Daily Mail. 28 May 2014. Nuoroda tikrinta 1 June 2014. 
  4. "A Ukraine City Spins Beyond the Government's Reach", The New York Times, 2014-02-15.
  5. Balmforth, Richard. "Kiev protesters gather, EU dangles aid promise", 12 December 2013. Nuoroda tikrinta 10 April 2014.
  6. "Ukraine Opposition Vows To Continue Struggle After Yanukovych Offer", Radio Free Europe/Radio Liberty, 25 January 2014. Nuoroda tikrinta 10 April 2014.
  7. "SBU detains Russian provocateur believed to have planned raid on parliament, cabinet buildings", Kyiv Post, 31 March 2014. Nuoroda tikrinta 2014-04-10.