Pietų Amerika

Pietų Amerika

Plotas	17 840 000 km²
Gyventojų	423 581 078 (2018)^[1]^[2]
Tankumas	21,4 žm./km²
Valstybės	12
BVP (PPP)	6,92 trln. JAV dol. (2019)^[3]
BVP (nominalus)	3,64 trln. JAV dol. (2019)^[4]
BVP gyventojui	8560 JAV dol.^[5]
Kalbos	ispanų portugalų gvaranių kečujų aimarų prancūzų olandų anglų
Laiko juostos	nuo UTC-3 iki UTC-5

Pietų Amerika – pasaulio dalis, žemynas, didžiąja dalimi yra pietiniame Žemės pusrutulyje, kertamas pusiaujo, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Palei vakarinį žemyno pakraštį driekiasi santykinai jauna ir seismiškai aktyvi Andų kalnų grandinė. Rytinėje žemyno dalyje vyrauja lygumos ir plokščiakalniai, didelius plotus užima Amazonės baseinas, kuriame vyrauja visžaliai pusiaujo miškai.

Pietų Amerika užima 17 818 mln km², joje gyvena apie 351 mln. žmonių (2001). Pagal plotą tai ketvirtas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos, pagal gyventojų skaičių – penktas po Azijos, Afrikos, Europos ir Šiaurės Amerikos.

Apie 85 % Pietų Amerikos priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Didžiausios upės: Amazonė, Parana, San Franciskas, Orinokas. Tarp nedaugelio ežerų didžiausi yra Marakaibo, Patos ir Titikakos ežerai. Prie Pietų Amerikos priskiriama ir daugybė salų, kurių dauguma priklauso žemyno šalims.

Didžiausia Pietų Amerikos šalis pagal plotą ir gyventojų skaičių yra Brazilija.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Pietų Amerikos istorija.

Manoma, kad žmonės žemyną apgyvendino per Beringo sąsmauką, dabartinį Beringo sąsiaurį, nors egzistuoja ir migracijų iš Ramiojo vandenyno pietų hipotezės.

XVI a. 4-ame dešimtmetyje Pietų Amerikos gyventojus pavergė užkariautojai iš Europos, iš pradžių iš Ispanijos, vėliau ir iš Portugalijos, kurie žemyną padalino į kolonijas. Per XIX a. šios kolonijos gavo nepriklausomybę.

Geografija

Per visą žemyną pagal vakarinę pakrantę nuo Kolumbijos iki piečiausios dalies 7500 km tęsiasi Andų kalnai. Aukščiausia Andų ir Pietų Amerikos viršūnė yra Čilės ir Argentinos pasienyje esanti Akonkagva (6 962 m).

Pietų Amerika jungiasi su Šiaurės Amerika siaura Panamos sąsmauka, o nuo kitų žemynų atskirta vandenynais. Didžioji Pietų Amerikos dalis yra Pietų pusrutulyje. Žymi žemyno dalis yra pusiaujo ir subekvatorinėse juostose, pietinė dalis patenka į subtropinę ir vidutinių platumų juostas.

Pietų Amerika plačiausia yra ties 5° p. pl. lygiagrete, kur jos plotis siekia ~5000 km. Vakariausia žemyno vieta – Parinjaso kyšulys (81° 20´ v. ilg.) Peru, ryčiausia – Kabu Branku kyšulys (34° 46´ v. ilg.) Brazilijoje. Piečiau 40° p. pl. žemyno plotis neviršija 600 km. Šiaurėje Pietų Amerika išsikiša iki 12° 28´ š. pl. (Galinjaso kyšulys, Kolumbija), o pietuose – iki 53° 54´ p. pl. (Frovardo kyšulys Magelano sąsiauryje, Argentina). Dar labiau į pietus nutolus vieta yra Pietų Amerikai priklausančiame Ugnies Žemės salyne; Horno kyšulys bendravardėje saloje yra 55° 54´ p. pl.

Geografinė riba tarp Pietų ir Šiaurės Amerikų eina nuo Darjeno įlankos Karibų jūroje iki Buenaventuros įlankos Ramiajame vandenyne. Sausumoje žemynus skiria sunkiai įžengiama, atoki Darjeno sritis.

Salų aplink Pietų Ameriką nėra daug. Didžiausios salos žemyninės, iškilusios šalia žemyno: Ugnies Žemė, Čilės salynas, Falklando (Malvinų) salos, toliau nutolusios vulkaninės Galapagų salos ir Chuano Fernandeso salos. Bendras Pietų Amerikos plotas su salomis yra 17,85 mln. km², iš jų tik 150 tūkst. km² tenka saloms.

Atlanto vandenyne iki pusiaujo link Pietų Amerikos krantų teka Pietų Pasatų srovė. Ties San Rokos kyšuliu ši srovė šakojasi į Gvianos srovę, kuri palei šiaurės rytinius krantus teka link Antilų salų, ir Brazilijos srovę, kuri teka iki La Platos. Pagal pietrytinius krantus teka šaltoji Falkando srovė, o pagal vakarinį žemyno krantą teka šaltoji Humbolto srovė.

Atlanto vandenyno pakrantė beveik neturi didelių, giliai į žemyną įsiterpiančių įlankų, tik į Patagonijos krantus įsiterpia didelės, pusapvalės San Matijaso, San Chorchės ir kt. įlankos. Ties Paranos upės žiotimis, įsiterpia gili La Platos estuarija. Į šiaurę nuo La Platos yra nedidelių, pakankamai gilių ir tinkamų uostams įlankų. Platūs užutėkiai susidaro didelių upių, ypač Amazonės žiotyse. Karibų jūros pakrantė smarkiai raižyta – ten įlankas (Venesuelos, Darjeno) skiria smarkiai išsikišantys pusiasaliai (La Gvachiros pusiasalis ir kt.). Šiaurės vakarinė Pietų Amerikos pakrantė taip pat smarkiai raižyta, pagrindinė įlanka – Gvajakilio. Toliau į pietus pakrantė lygi, o netoli kranto yra iki 7000 m gilio siekiantis povandeninis lovys. Pietvakariuose, piečiau Puerto Monto, krantas tampa ypač raižytas. Gausu fiordų, gilių įlankų, mažų salelių, sąsiauriai tarp salų siauri. Smarkiai raižyti ir Ugnies Žemės salos, nuo žemyno atskirtos siauru ir vingiuotu Magelano sąsiauriu, krantai.

Geologija ir reljefas

Pietų Amerikos paviršius labai skirtingas – nuo aukštų viršukalnių iki milžiniškų žemumų. Rytuose, netoli Atlanto vandenyno iškilę Gvianos, Patagonijos ir Brazilijos plokščiakalniai. Pagal vakarinį ir šiaurinį krantą driekiasi ilgiausia pasaulyje kalnų sistema (ilgis ~9000 km) – Andai, dar vadinami Pietų Amerikos Kordiljeromis. Tarp kalnų ir plokščiakalnių, žemyno centre, plyti lygumos: Amazonės, Orinoko, La Platos. Jas drėkina didelės upės, be to, lygumos jungiasi tarpusavyje, sudarydamos ištisinę juostą. Didžioji, rytinė žemyno dalis sudaro platformą, šiaurėje ir vakaruose ji pereina į geosinklinų sritį. Pietų Amerikos platformos pagrindas daugiausia yra prekambrinio periodo (Gvianos-Brazilijos platforma), o pietuose – hercininio (Patagonijos platforma). Pietų Amerikos platformų vystymasis vyko drauge su kitų pietų pusrutulio platformų (Afrikos, Australijos, Pietų Azijos, Antarktidos) vystymusi.

Prekambriniai orogeniniai ciklai užėmė didelę Pietų Amerikos dalį. Didžioji platformos dalis buvo suformuota dar archėjuje. Didžiausios jo liekanos – Gvianos ir Brazilijos skydai, sudaryti iš archėjaus laikotarpio uolienų. Vėliau prie jų prisijungė proterozojaus periodo dariniai, sudarantys rytinę Brazilijos skydo dalį. Prekambrinių ciklų metu Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Tuo metu susidarė platūs geosinkliniai baseinai, tarp kurių ir Andų geosinklinis baseinas, šiaurėje pereinantis į Kordiljerų geosinklinį baseiną.

Kambre susidarė žymus sprūdis dabartinės Amazonės žemumos vietoje. Tuo metu ši teritorija priklausė Paragvajaus ir La Platos baseinams. Plačios sineklizės buvo įsiterpusios Brazilijos iškyšulyje, tarp Rytų ir Vakarų Brazilijos skydų. Jūra užėmė didelius platformos plotus devono periodu, tačiau karbono laikotarpiu jos plotas gerokai sumažėjo. Pietinėje žemyno dalyje (įpiečiau 37° p. pl.) paleozojaus pradžioje egzistavo geosinklinio tipo lūžis, kalnodara ten vyko hercininio ciklo metu, kuomet ir susidarė Patagonijos platforma. Hercininiai aukšliniai dariniai prisijungė prie prekambrinės platformos iš pietų, su ja sudarydami bendrą junginį.

Hercininė orogenezė pasireiškė Andų geosinklinioje, kur kalnodara prasidėjo rytinėje dalyje, besiglaudžiančioje prie platformos. Viso paleozojaus metu milžiniškas pietų žemynas Gondvana vis dar egzistavo kaip bendras darinys. Karbono pabaigoje ir perme Gondvanoje įvyko žemyninis apledėjimas. Apie tai byloja senovinių morenų liekanos Brazilijos plokščiakalnyje, taip pat Afrikoje ir Australijoje.

Triase susidarė lūžis dabartinio Pietų Atlanto vandenyno vietoje ir Gondvana pradėjo skilti. Tačiau Brazilijos plokščiakalnis nuo Afrikos atsiskyrė tik paleogeno pradžioje. Mezozojaus laikotarpiu platformoje prasidėjo seniau susidariusių kalnų erozija. Dėl to susidarė daug kontinentinių nuosėdų, kurios pradėjo kauptis įdubų ir lūžių vietose ir dėl to sausumos plotai plėtėsi. Kreidoje prasidėjo Andų geosinklinos vakarinės dalies orogenezė, lydima smarkių vulkaninių reiškinių. Kainozojuje kalnodara persimetė ir į rytinę geosinklinos dalį, o pliocene iškilo Pakrantės Kordiljeros ir galutinai susijungė Amerikų žemynai. Kalnodara vyko ir platformos pakraštyje, dėl to prie Andų sistemos prisijungė prekambriniai ir paleozojiniai dariniai. Neogeno pabaigoje ir kvartero pradžioje visa Andų sistema buvo apimta vertikalinių judėjimų ir vulkaninių reiškinių. Šiandieniniai Andai sudaro tik rytinę dalį kažkada buvusios raukšlinės zonos. Vakarinė Andų dalis dėl plokščių sandūros nugrimzdo į Ramųjį vandenyną ir dabar sudaro gilų lovį. Ir šiuo metu vandenyninė Naskos plokštė lenda po žemynine Pietų Amerikos plokšte taip sukeldama uolienų lydimasi, ir dėl jo kylančius seisminius ir vulkaninius procesus.

Kvartero periodu Andus apgaubė apledėjimas, taip at ledynai uždengė Ugnies Žemę ir Patagoniją. Ledynas suformavo gilus vingiuotus ežerus Patagonijos Anduose.

Pietų Amerikoje išskiriamos šios didelės morfologinės sritys:

Brazilijos plokščiakalnis – sudarytas iš archėjaus ir proterozojaus uolienų, masyvo dalis palei Atlanto vandenyną pati aukščiausia, iškyla į 2000 m aukštį. Vidinė dalis sudaryta iš nuosėdinių uolienų, būdingos plynaukštės su stačiais šlaitais.
Gvianos plokščiakalnis – aukščiausia ir ryškiausia dalis yra Orinoko-Esekibo tarpupyje, masyvai viršija 2500 m aukštį. Rytinė dalis – kalvotos kristalinės aukštumos. Vakaruose Pardaoso masyvu siejasi su Andais. Būdingi stalkalniai, vadinami tepui.
Patagonijos plokščiakalnis – hercininio laikotarpio masyvas žemyno pietuose, paviršius mažai raižytas, aukštis siekia iki 1500 m.
Amazonės žemuma – didžiausia Žemės žemuma, plytinti Amazonijoje. Susidarė nuosėdinėms uolienoms užpildžius tektoninę įdubą.
Orinoko žemuma – plyti tarp Andų ir Gvianos plokščiakalnio, Orinoko upės slėnyje. Vakarinė dali žemesnė, rytinė pereina į plynaukštę.
La Platos žemuma – driekiasi Paranos baseine, tarp Andų ir Brazilijos plokščiakalnio.
Andų kalnai – užima vakarinę ir šiaurinę žemyno dalį. Tai tektoniškai jauna kalnų sistema, kurioje tęsiasi kalnodaros procesai. Aktyviausios sritys yra šiaurėje (Ekvadore, Kolumbijoje), bei pietų Čilėje. Šiaurinė kalnų dalis skiriasi į du kalnagūbrius, tarp kurių plyti arba dar vienas kalnagūbris (Centrinė Kordiljera Kolumbijoje, Ekvadore), arba tarpukalnių plynaukštė (Altiplanas). Toliau pietuose kalnai driekiasi viena grandine, o nuo jų atsišakoja atskiri masyvai (Pampų kalnagūbriai). Aukščiausia Andų ir viso žemyno vieta yra Akonkagva.

Pietų Amerikos žemyne gausu naudingų iškasenų. Dar konkistadorų laikais žemyne buvo ieškoma Eldorado, sidabro šalies. Didžiausia naudingų iškasenų gausa yra Anduose. Čia išgaunamas varis, alavas, auksas, sidabras, švinas, geležis, uranas, platina. Brazilijos plokščiakalnis pasižymi brangakmenių, deimantų telkiniais, taip pat gausu geležies, aliuminio, urano. Gvianos plokščiakalnyje gausu aukso, deimantų, aliuminio. Palei Karibų jūros pakrantę slūgso dideli naftos telkiniai. Naftos taip pat yra Amazonijoje, Patagonijoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Andų pašlaitėse, Brazilijoje yra nemažai akmens anglies. Atakamos dykumoje aptinkami vieninteliai planetoje natūralios salietros telkiniai. Ramiojo vandenyno salose išgaunamas guanas.

Klimatas

Pietų Amerika išsidėsčiusi abipus pusiaujo, tačiau gerokai didesnė jos dalis yra Pietų pusrutulyje. Beveik visa žemyno dalis gauna didelį Saulės suminės radiacijos kiekį – 140–160 kcal/cm², tik pačiuose pietuose radiacijos kiekis sumažėja iki 80 kcal/cm². Dėl tokio radiacinio balanso žiema būna tik piečiau 45° p. pl.

Didelę įtaką žemyno klimatui daro jo orografija. Praktiškai visa Atlanto vandenyno pakrantė yra atvira oro masėms, todėl šios gali nukeliauti toli gilyn į žemyną. Tuo tarpu vakarų pakrantėje visai šalia kranto iškyla Andų kalnų siena, kuri stabdo oro mases nuo Ramiojo vandenyno.

Klimatą smarkiai veikia ir jūrų srovės. Šaltoji Humbolto srovė, tekanti palei vakarinę pakrantę, neša sausą orą. Dėl šios srovės Atakamoje, Peru Kostoje krituliai labai reti. Šaltoji Falklandų srovė neša šaltą antarktinį orą į Patagonijos pakrantes. Tuo tarpu šiltosios Brazilijos ir Gvianos srovės neša drėgną ir šiltą orą į rytines žemyno pakrantes.

Flora ir fauna

Pietų Amerika anksti atsiskyrė nuo senojo planetos žemyno, po to ilgai neturėjo ryšio su kitais žemynais, todėl joje susiformavo savita augalija ir gyvūnija. Čia nėra daugelio gyvūnų, būdingų kitiems žemynams, pavyzdžiui, kurmių, ežių, hienų, bebrų ir kt.; labai nedaug kanopinių žvėrių rūšių. Patagonijos ir Ugnies Žemės augalija artimesnė Afrikai ir Australijai, nes su šiais žemynais vėliausiai nutrūko ryšiai. Didesnei žemyno daliai būdingos tokios augalų šeimos, kurių niekur kitur nėra, pavyzdžiui, ąsoteninių šeima. Ąsoteninių augalų žiedus apdulkina patys mažiausi pasaulio paukščiai – kolibriniai. Pietų Amerikoje atsirado kaktusai. Vėliau jie pasiekė Meksiką ir išplito ten.

Pusiaujo miškai Pietų Amerikoje vadinami selva. Juose klesti daugybė gyvūnų ir augalų rūšių. Čia auga įvairiausios palmės, amerikinės papajos, kakavmedžiai, hevėjos, tarp jų raizgosi daugybė lianų. Ant medžių kybo daug augalų, galinčių augti be dirvožemio (vadinamų epifitais). Žinomiausi epifitai – gražiai žydinčios orchidėjos. Daugelis augalų teikia vertingą medieną, vaisius, sultis, žieves, naudojamas technikoje ir medicinoje. Amazonijoje augalai auga keliais aukštais, arba ardais. Aukščiausiame arde kyšo šviesiamėgiai medžiai, kurių viršūnės nedaug iškilusios virš šakų. Jų lapai kieti ir standūs, lyg padengti vašku; silpnus ir gležnus lapus lengvai nuniokotų gausios liūtys bei vėjai, nudegintų aštrūs Saulės spinduliai. Žemesniuose arduose auga kiti medžiai, pakenčiantys šešėlių prietemą. Jų lapai jau gležnesni ir švelnesni. Tarp medžių gausiai išsiraizgiusios lianos. Jų stiebai ploni ir labai ilgi (iki 300 m). Toks stiebas savo svorio išlaikyti negali, todėl vyniojasi apie medžius. Keliauti tokiu mišku be kirvio neįmanoma. Medžiai nemeta lapų vienu metu. Vienos medžio šakos puošiasi sunokusiais vaisiais, kitos šakos žydi. Pomiškio beveik nėra, nes žemai miške tvyro prietema. Nukritę lapai, šakelės, žuvę gyvūnai labai greit supūna. Mineralinės medžiagos dirvožemyje nesusikaupia, todėl jis nėra derlingas. Tačiau didelis drėgmės ir šilumos kiekis sudaro palankias sąlygas augalijai vešėti. Dirvožemiuose daug geležies ir aliuminio junginių, todėl jie yra geltonos ar raudonos spalvos. Gyvūnija labai įvairi ir gausi. Čia gyvūnai prisitaikę gyventi medžiuose. Yra daug beždžionių, tinginių. Gausu roplių, vabzdžių, varliagyvių, daugybė skruzdėlių rūšių (kai kurios jų 3 cm ilgio). Prie upių ir pelkėtose vietose šliejasi tapyrai ir didžiausi Žemėje graužikai – kapibaros. Iš paukščių paplitę jau minėti kolibriai, mintantys žiedų nektaru, tukanai, papūgos ir kt.

Pietų Amerikos savanos išplitusios į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo miškų. Savanų yra ir žemumose, ir plokščiakalniuose. Gausi žolinė augalija. Tarp žolių auga reti medžiai. Brazilijos plokščiakalnio centre veši žemaūgiai medžiai, mediniai kaktusai. Iš gyvūnų savanoms būdingi smulkūs elniai, laukinės kiaulės pekariai, šarvuočiai, skruzdėdos. Būdingiausias paukščių atstovas – strutis nandu.

Įpiečiau savanų plyti subtropinės stepės, vadinamos pampa (indėnų kečujų kalba – „bemiškė lyguma“). Drėgno subtropinio klimato sąlygomis susidarė derlingi raudonieji dirvožemiai. Augalija – žolinė. Vyrauja ašuotės, laukinės soros. Pampoje, kaip ir vidutinių platumų stepėse, gyvena rausiantieji urvus labai greiti gyvūnai: pampos elniai, pampos katės, iš kanopinių – lamos. Veisiasi stručiai nandu.

Patagonijoje iškrinta mažai kritulių, todėl susidarė pusdykumių zona. Dirvožemiai – nederlingi pilkžemiai, augalija skurdi. Veši varpinių žolių ir dygių krūmų sąžalynai. Gyvūnams atstovauja graužikai ir rausiantieji urvus, tarp jų: viskašos, nutrijos (prie vandens telkinių), šarvuočiai. Anduose ryškus vertikalusis zoniškumas.

Pietų Amerika yra daugelio kultūrinių augalų tėvynė. Iš jos yra kilę ananasai, žemės riešutai, pomidorai, medvilnė, bulvės, kukurūzai. Pietų Amerikoje buvo prijaukintos lamos, alpakos, šinšilos ir nutrijos.

Pietų Amerikos šalys

Pavadinimas	Plotas (km²)	Gyventojų skaičius (2009.07.01)	Gyventojų tankumas (gyv./km²)
Argentina	2 766 890	40 482 000	14
Bolivija	1 098 580	9 863 000	7,7
Brazilija	8 511 965	191 241 800	21
Čilė	756 950	16 928 873	20
Ekvadoras	283 560	14 573 101	47
Gajana	214 970	772 298	3,2
Kolumbija	1 138 910	45 928 970	36
Paragvajus	406 750	6 831 306	14
Peru	1 285 220	29 132 013	22
Surinamas	163 270	472 000	2,7
Urugvajus	176 220	3 477 780	19
Venesuela	912 050	26 814 843	27
Falklando salos (Jungtinė Karalystė)	12 173	3140	0,24
Prancūzų Gviana (Prancūzija)	91 000	221 500	2,0

Į lentelę neįtrauktos Pietų Džordžijos ir Pietų Sandvičo Salos (Jungtinė Karalystė), kadangi jose nėra nuolatinių gyventojų, išskyrus gyvenančius mokslinių tyrimų stotyse.