Ežys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Erinaceus roumanicus
Ežys (Erinaceus roumanicus)
Ežys (Erinaceus roumanicus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Eulipotyphla
(Wikispecies-logo.svg Eulipotyphla)
Šeima: Ežiniai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceidae)
Gentis: Paprastieji ežiai
(Wikispecies-logo.svg Erinaceus)
Rūšis: Šiaurinis baltakrūtis ežys
(Wikispecies-logo.svg Erinaceus roumanicus)
Binomas
Erinaceus roumanicus
Barrett-Hamilton, 1900
Pietinio baltakrūčio ežio (Erinaceus concolor) paplitimo arealas
Ežio (Erinaceus roumanicus)
paplitimo arealas - melsva spalva

Ežys (Erinaceus roumanicus) – ežinių (Erinaceidae) šeimos paprastųjų ežių (Erinaceus) genties gyvūnas. Kūno ilgis iki 35 cm, kūno svoris iki 1 kg. Sau lizdą sukasi tik prieš artėjančią žiemą. Minta vabzdžiais, sliekais, sraigėmis, paukščių kiaušiniais, pelėmis ir dvėseliena.

Sistematika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biologinėje klasifikacijoje ilgą laiką ežiai buvo laikomi viena rūšimi su keliais porūšiais, tačiau po išsamių genetinių ir morfologinių Eurazijoje gyvenančių ežių tyrimų nustatyta, kad tai iš tiesų yra trys skirtingos rūšys:[1].

  • Erinaceus roumanicus (senesnėje sistematikoje laikytas porūšiu Erinaceus europaeus roumanicus)
  • Erinaceus concolor
  • Erinaceus europaeus

Erinaceus concolor ir Erinaceus europaeus Lietuvoje negyvena.[reikalingas šaltinis]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaiminis arealas labai platus. Paplitę Rytų ir Vidurio Europoje. Europos šalys, kuriose aptinkami - Albanija, Austrija, Gudija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Vengrija, Lenkija, Latvija, Lietuva, Moldova, Rumunija, Serbija, Slovėnija, Ukraina, Turkijos Trakijoje. Rusijoje paplitę iki Obės upės.

Vienintelė paprastųjų ežių (Erinaceus) genties rūšis, paplitusi Lietuvoje.[reikalingas šaltinis] Pastebimi tiek natūralioje gamtoje, tiek urbanizuotose vietovėse. Gyvena miškų pakraščiuose, krūmynuose, soduose, parkuose. Vasarą ežiai nesinaudoja gūžta. Poilsiui jie susiranda bet kokią nuošalesnę vietą: tankų krūmą, po šaknimis susidariusias netikras olas, išpuvusias virtuolių ertmes arba negilius apleistus urvus. Ežiai miega susirietę atsipalaidavusiu puslankiu tiesiai ant žemės arba ant natūralios paklotės.[2]

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maistas įvairus, bet vyrauja įvairios vystymosi fazės vabzdžiai, tarp jų ir žemės ūkio kenkėjai (grambuoliai, žygiai, drugių verpikų vikšrai). Ežių organizmas labai atsparus nuodams, todėl dalį jų raciono sudaro kitų gyvūnų vengiami gyviai. Nors pasitaiko, kad ežiai ėstų gyvates, varles, peles, bet nedideliais kiekiais, dažniau iš bado nei tikslingai jas medžiodami.[3]

Žiemojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per vasarą ežiai sukaupia storą riebalų sluoksnį ir žiemai įminga gilaus miego. Prieš įmigį jie nekaupia maisto atsargų ir žiemą nesimaitina, išgyvena iš vasarą sukauptų riebalų. Nubunda ankstyvą pavasarį, kai dar nenutirpęs visas sniegas. Jie būna nepasotinami. Maisto paieškos būna svarbiausia užduotis, kuriai nepakanka nakties, tad ankstyvą pavasarį jie būna aktyvūs net dieną. Bėginėdamas ir ieškodamas maisto ežys šiugždina žoles ir džiūstančių lapų paklotę, be to tarsi savotiškai šnopuoja, krenkščia – pagal šiuos garsus nesunkiai galima juos aptikti.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Netrukus po nubudimo iš žiemos miego prasideda ežių ruja. Nėštumas trunka 49 paras[4]. Ežiai veda tik kartą per metus, vadoje būna nuo 2-4 iki 6-8 ežiukų (kartais iki 10). Jie gimsta akli, užkimštu klausos kanalu, nuogi, šviesiai rausvos odos, nusėtos gumburėliais, iš kurių jau per kelias pirmąsias valandas išsikala dar minkšti spygliukai. Ežiukai praregi 16-tą parą. Motinos pienu jie minta apie mėnesį.

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išskiriami penki ežių porūšiai:

  • Erinaceus roumanicus bolkayi V. Martino, 1930;
  • Erinaceus roumanicus drozdovskii V. and E. Martino, 1933;
  • Erinaceus roumanicus nesiotes Bate, 1906;
  • Erinaceus roumanicus pallidus Stroganov, 1957;
  • Erinaceus roumanicus roumanicus Barrett-Hamilton, 1900;

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. departments.bucknell.edu / Erinaceus roumanicus
  2. Жизнь животных, том 7, 1989, p.73
  3. Ten pat, p.73
  4. Ten pat, p.74

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka