Makiritariai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Makiritariai
Makiritarių mergaitė
Makiritarių mergaitė
Gyventojų skaičius ~6600
Populiacija šalyse Venesuelos vėliava Venesuela: 6250
Brazilijos vėliava Brazilija: 430
Kalba (-os) makiritarių
Religijos prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės kalinai (tikr. karibai), vajanai, aparajai, akurijai, kiti karibai; kultūriškai – janomamai, pemonai
Commons-logo.svg Vikiteka: MakiritariaiVikiteka

Makiritariai (isp. maquiritare – „upės žmonės“, sav. ye’kuana, dekuana „kanojų žmonės“, so’to „žmonės“) – indėnų tauta, priklausanti karibams, gyvenanti šiaurės Amazonijoje: daugiausia pietų Venesueloje (Bolivaro ir Amazonės valst.), Ventuario, Kauros ir Paragvos aukštupių baseinuose, taip pat pasienio srityse Brazilijoje (Roraima), kur vadinami majongongais (maiongong). Populiacija apie 6500 žmonių. Makiritarių kalba priskiriama karibų kalbų šeimai (pagrindinės tarmės – kunanų, dekuanų, ihiaruanų, maitsių, majongongų). Portugališkai ir ispaniškai kalba nedaugelis. Pagal tikybą – prigimtinės religijos puoselėtojai.

Nors nuo XVIII a. vid. karibai ir europiečiai tarpusavyje kariavo, tačiau iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio europiečiai makiritarių žemių nebuvo pasiekę, tad šie išsaugojo tradicinę kultūrą.

Tradiciškai verčiasi kapline lydimine žemdirbyste (manijokai, kukurūzai, bananai ir kt.), žvejyba, medžiokle, rankiojimu. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio ėmė plisti gyvulininkystė. Gamina skobtinius luotus, aprūpintus varikliais. Amatai – pynimas, medžio drožyba.

Makiritariai gyvena dideliais (iki 500 žmonių) kaimais. Name gyvena 3–4 didžiosios šeimos, vadovaujamos išrinkto vado ir šamano. Būstai (ëttë) apskriti, 15–30 m skersmens, 8–16 m aukščio. Stogas kūgiškas, iš palmių lapų, atraminis stulpas simbolizuoja pasaulio ašį – ant jo viršūnės išraižomas genio – mitologinio dvynio-sutverėjo – paveikslas (dabar kartais pakeičiamas lėktuvu). Sienos pintos, apteptos moliu, išrašytos mitologiniais paveikslais. Namo viduryje – vyrų patalpa, o pasieniuose – skyriai vaikams ir moterims. Vadą ar šamaną laidoja ties kertinio stulpo pamatu, tada namą apleidžia.

Moterys vilki prikyštę (per šventes – puoštą biseriu), vyrai – juostą su plačiu galu priekyje. Kreolinė apranga labiau plinta tarp moterų.

Makiritarių bendruomenės daugiausia endogaminės. Giminės linija matrilinijinė, santuoka – matrilokalinė. Turi mitologinį epą „Vatuna“. Pagrindines šventes – įkurtuves, ūkines ir medžioklės šventes, berniukų ir mergaičių įšventinimus – lydi grojimas ilgomis (1,5 m) fleitomis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Макиритаре,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.