Šamanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Samių šamanas
Altajaus šamanų plakimas gongu. Muzika buvo vienas iš būdų, kaip Sibiro šamanai pasiekdavo transą, savihipnozę.

Šamanas (evenk. саман < skr. श्रमण = IAST: śramaṇa- 'asketas, elgetaujantis vienuolis') – šamanizmo žynys, burtininkas, tarpininkas tarp žmonių ir dvasių, kaip tikima, galintis paveikti tikrovę.[1][2]

Šamanui priskiriamos tokios funkcijos: padėti žmonėms jų labui palenkti dvasias, paveikti gyvulių ir žmonių vaisingumą, medžiotojui išmelsti laimikį, žemdirbiui – palankų orą, išgydyti ligonį, išvarant piktąsias dvasias, palydėti sielą į mirusiųjų pasaulį, amuletams, ginklams suteikti stebuklingą galią.[1][2]

Šamanas sakosi transo (ekstazės) būsenoje bendraująs su dvasiomis, atlieka tam tikrą maginį ritualą, dėvi ypatingus drabužius, kaukę, papuošalus.[1] Nurodoma, kad transo būsena gali būti pasiekiama įvairiopai: ritualiniais šokiais pritariant muzikos instrumentais, dažniausiai būgneliu (kosmoso simbolis), vartojant alkoholį, enteogenus.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 ŠamanasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 529 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 Šamanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013