Šamanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Samių šamanas
Altajaus šamanų plakimas gongu. Muzika buvo vienas iš būdų, kaip Sibiro šamanai pasiekdavo transą, savihipnozę.

Šamanas (skr. šramana 'asketas, elgetaujantis vienuolis') – šamanizmo žynys, burtininkas, tarpininkas tarp žmonių ir dvasių.

Šamano funkcijos: padėti žmonėms jų labui palenkti dvasias, paveikti gyvulių ir žmonių vaisingumą, medžiotojui išmelsti laimikį, žemdirbiui – palankų orą, išgydyti ligonį, išvarant piktąsias dvasias, amuletams, ginklams suteikti stebuklingą galią.

Daugelyje grupių šamanai buvo aukštesni už karo vadą. Šamanas kartais veikdavo kaip žynys ir net kaip žynys-karalius. Kai kurios vėlesnės gentys turėjo tiek ankstyvesniuosius šamanus-kerėtojus (aiškiaregius), tiek vėliau atsiradusius šamanus-žynius.

Šamanas sakosi ekstazės būsenoje bendraująs su dvasiomis, atlieka tam tikrą maginį ritualą, dėvi ypatingus drabužius, papuošalus.[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šamanas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 529 psl.