Kaplinė žemdirbystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kaplinė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės metodų. Būdingas pirmykštėse medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse. Kapliai gaminami iš ragų, kaulų ar akmenų. Tokiais įrankiais galima įdirbti nedidelius žemės plotus šalia gyvenviečių. Paprastai tokiose bendruomenėse žemdirbystė tik iš dalies atstoja laukinių augalų rankiojimo, medžioklės, žvejybos laimikius. Žemdirbyste kaip ir rankiojimu dažniausiai užsiima moterys.

Seniausi tokių įrankių radiniai Lietuvoje aptikti neolite II–III tūkst. pr. m. e. Lietuvoje pastarosios žemdirbystės laikotarpiu buvo auginami tik javai. Jie buvo sėjami kelis metus iš eilės toje pačioje vietoje, o nusialinus žemei, sklypas buvo apleidžiamas ir ruošiamas naujas kitoje vietoje. Geležies amžiuje ją pakeitė lydiminė, vėliau dirvoninė žemdirbystė.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žemdirbystė. Vadovėlis. Aleksandro Stulginskio universitetas. 2013 m.