Brazilijos japonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Brazilijos japonai (jap. 日系ブラジル人 = Nikkei Burajiru-jin, portug. nipo-brasileiro) – Brazilijos tautinė mažuma, turinti šios šalies pilietybę ir yra japonų palikuonys arba japonų imigrantai, gyvenantys Brazilijoje.

Pirmieji japonų imigrantai į Braziliją atvyko 1908 m. Šiuo metu Brazilijoje gyvena apie 1,6 mln. žmonių ir tai yra didžiausia pasaulio japonų bendruomenė.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imigracijos priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonija ilgą laiką pasižymėjo tuo, kad šalis buvo izoliuota nuo išorinio pasaulio. Nuo 1636 iki 1853 metų Japonijos sienos buvo giežtai saugomos – niekas negalėjo nei išvykti, nei atvykti į šalį. Išimtys turėjo tik olandų pirkliai ir misionieriai. Ši šalies izoliacija baigėsi Meidži restauracijos laikotarpiu 1853 m., kai amerikiečių komadoras Matthew C. Perry pateikė ultimatumą ir pareikalavo atidaryti Japonijos uostus. Tuometinė Šioguno valdžia buvo priversta priimti ultimatumą ir 1854 m. kovo mėnesį, tarp Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, buvo pasirašyta Kanagava sutartis (jap. 日米和親条約 Nichibei Washin Jouyaku, angl. Japan–US Treaty of Peace and Amity). Tačiau patys japonai laisvai ir legaliai keliauti į užsienio šalis galėjo tik nuo 1860 m.

Atidarius Japonijos sienas, prasidėjo ir pirmosios japonų emigracijos bangos. Viena iš didžiausių bangų buvo emigracija į Braziliją. XIX a. pab. – XX a. pr. Brazilijoje kava buvo didžiausias eksportinis produktas. Iki 1850 m. vergai iš Afrikos talkino fermeriams darbui kavos plantacijose. Vėliau, kai vergovė Brazilijoje buvo panaikinta, bandyta prisivilioti pigios darbo jėgos iš kitų šalių. Prieš pat prasidedant japonų emigracijai, kavos plantacijose jau dirbo imigrantai iš Europos.

XIX a. pab. Japonijos ekonomikos progresas buvo labai lėtas, o užmokestis už darbą – mažas. Be to, didėjant skurdui, rasti darbą Japonijos teritorijoje žmonėms buvo labai sunku. Todėl 1925 m. Japonų valdžia ruošė plačią reklaminę kampaniją, skatinančią japonus išvykti dirbti į Braziliją. Taip pat dalis nusprendė emigruoti ir savo noru: dėl susiklosčiusios demografinio augimo problemos – daug žmonių gyveno mažoje teritorijoje.

Reklaminis plakatas, skatinantis japonus išvykti į Braziliją

Pirmieji imigrantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1908 m. birželio 8 d. Japonija į Braziliją išsiuntė pirmąjį imigrantų laivą „Kasato Maru“, kurio keliavo 780 žmonės. Per pirmuosius septynerius metus į Braziliją atvyko daugiau kaip 14 900 japonų. Nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonės iš Japonijos emigravo jau didesniais mastais. Iki 1940 m. į Braziliją geresnio gyvenimo ieškoti atkeliavo daugiau kaip 164 000 žmonių. Didžioji dauguma jų atvyko į San Paulą, kuriame buvo daugiausiai kavos plantacijų.[2]

Laivo „Kasato Maru“ atvirukas
Laivo atvykimo į Braziliją metai Laivo pavadinimas Imigrantų skaičius
1908 Kasato Maru 780
1910 Ryojun Maru 960
1912 Itsukushima Maru 1 432
1912 Kanagawa Maru 1 412
1913 Daí-no-unkai Maru 1 506
1913 Wakasa Maru 1 588
1913 Teikoku Maru 1 946
1913 Wakasa Maru 1 808

Pagal Brazilijos geografijos ir statistikos instituto (IBGE) duomenis[3]


Japonų imigrantų populiacija pagal metus (1908–1989 m.)[4]

Metai Populiacija
1908–1910 1 714
1911–1920 26 947
1921–1930 70 914
1931–1942 89 411
1945–1950 10
1951–1960 44 655
1961–1970 14 938
1971–1980 8 333
1981–1989 3 436
Iš viso: 260 358

Integracija ir asimiliacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma atvykėlių į šią šalį buvo jauni ir be perspektyvų žmonės. Japonų tikslas – kurį laiką dirbti Brazilijoje, užsidirbti daug pinigų ir grįžti atgal į tėvynę. Tačiau realybė buvo visai kitokia – žmonės turėjo dirbti Afrikos vergų sąlygomis. Jų darbdaviai fermeriai buvo labai autokratiški – jei imigrantai atsisakydavo dirbti, jie būdavo gąsdinami ir kartais prieš juos naudojamas smurtas. Taip pat už viršvalandžius nudirbtą darbą japonams buvo mokamas labai mažas atlyginimas.

Kalbos barjeras, religija, gyvenimo būdų ir klimatų skirtumai įtakojo japonus patirti kultūrinį šoką ir daugelis norėjo grįžti atgal į Japoniją. Tačiau brazilų fermeriai reikalavo dirbti kavos plantacijose tol kol, oficialiai baigsis kontraktas. Tarp 1925 m. ir 1940 m. dauguma imigrantų, pasibaigus kontraktui, paliko kavos plantacijas ir tapo nepriklausomais fermeriais. Savo verslą pradėdavo pirmiausiai išsinuomojant žemę, vėliau ją išsipirkę. Ilgainiui augindami ryžius, kavą, medvilnę bei kitus augalus, japonų imigrantai užsitikrino sau ekonominį stabilumą. Tačiau grįžimą į savo šalį vis atidėliodavo dėl lėto žemės ūkio investicijų atsipirkimo.[5]

Brazilams buvo sunku prisitaikyti prie naujųjų imigrantų iš Japonijos. Iki 1930-ųjų kilo viešos diskusijos dėl japonų asimiliacijos potencialo ir ar mažinti tolimesnes imigrantų bangas.[6] 1938 m. Brazilijos valdžioje įsivyravo nacionalistinė santvarka, kuri vėliau draudė bet kokias užsieniečių (įskaitant ir japonų) mokyklas, knygas, laikraščius, žurnalus ir pan. Taip pat visoms tautinės mažumoms buvo uždrausta puoselėti savo tradicijas. Tačiau nepaisant to, japonai mokydavo savo atžalas japonų kalbos ir papročių savo namuose ar tam tikrose bendruomenėse. Bėgant laikui, kenčiantis kartoms ir mažėjant kalbų represijai, kultūriniai skirtumai vis tiek išliko gyvi, bet integracijos ir socialinio mobilumo situacija keitėsi.[7]

Japonijos kapituliacija 1945 m. sukėlė sumaištį imigrantams. Dauguma jų buvo įsitikinę, jog pralaimėjimas – neišvengiamas. Kiti susitaikė su mintimi, kad Japonija, kaip šalis, į kurią jie tikėjosi kada nors grįžti, liovėsi egzistavusi ir nusprendė pasilikti Brazilijoje visam laikui. Po 1945-ųjų žemės ūkis Brazilijoje smuko ir dauguma japonų iš kaimų persikėlė gyventi į miestus. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui beveik pusė imigrantų gyveno miestuose, daugiausiai jų – San Paule.

Tuo pačiu laikotarpiu prasidėjo naujoji imigrantų banga. Šią bangą lėmė Japonijos ekonominiai nuosmukiai, patirti po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ekonomika po truputį vėl pradėjo kilti nuo 1960 m. Vėliau 1973 m. Japonijos vyriausybė oficialiai panaikino emigracijos programą.[8]

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji imigrantų karta (Nikkei) išpažino Budizmą. Pirmoji budistų šventykla buvo atidaryta 1932 m. Po Antrojo pasaulinio karo japonų religinės institucijos siuntė misionierius patarnauti bendruomenėse. Iki tol imigrantai turėjo savitą religinės plėtros būdą. šią šeimos veiklą japonai Brazilijoje išsiųsdavo perimti savo vyriausią sūnų: jis kalbėdavo japoniškai, išmanydavo Japonų kultūros ir religijos normas. Tuo tarpu jaunesnieji vaikai stodavo į universitetus, klabėdavo portugalų kalba, dažnai būdavo krikštijami krikščioniškai.

Devintajame dešimtmetyje tik 25 % imigrantų išpažino tradicinę japonų religiją kaip budizmas ar šintoizmas ir net beveik du trečdaliai laikė save Romos katalikais.[9]

Imigrantų palikuonys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų imigrantų palikuonių kartos yra skiriamos pagal skirtingus pavadinimus: nissei – imigrantų vaikai, sansei – anūkai ir yonsei – proanūkiai. Kiekviena iš šių kartų skirtingai reagavo ar reaguoja į japonų bendruomenę ir į savo gimtosios šalies bendruomenę. Sansei ir Yonsei kartos yra mažiau paveikti bendruomenės tradicijų ir labiau integruoti į Brazilijos kultūrą kitaip jų tėvai ir seneliai. Pavyzdžiui, didžioji dalis net nekalba japonų kalba. Tačiau jiems tikrai nėra svetimos iš kartos į kartą perduotų tradicinių vertybių, ypač tų, kurios padėjo palypėti į aukštesnį socialinį statusą, t. y. pastangos ir gebėjimas įveikti sunkumus. Tai, ką japonų imigrantai vadina bušido dvasia (karys, kuris save kontroliuoja). Tai pagrindinės vertybės, kuriomis kitos kartos rėmėsi dirbdamos, šeimoje, ir perduotos nuo Meidži laikotarpiu auklėtų imigrantų.[10]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Keiko Yamanaka, „Return Migration of Japanese-Brazilians to Japan: The Nikkejin as Ethnic Minority and Political Construct” Diaspora, A Journal of Transnational Studies 5 (1996)
  • Cristina Moreira da Rocha, „Zen Buddhism in Brazil: Japanese or Brazilian?” Journal of Global Buddhism 1 (2000)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]