Lydiminė žemdirbystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Išdegintas miško plotas, paruoštas sodinimui. Vakarų Panama

Lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės metodų, vykdomas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai.

Žemdirbystei skirtame plote (lydime) medžiai iškertami, arba sudžiovinami pažeidus žievę. Po metų teritorija būdavo padegama, o augalai sodinami tiesiai į pelenus. Pirmasis derlius būna geras, be to nereikia apdirbinėti žemės. Tačiau kitais metais norint gauti derlių jau reikia žemę įdirbti. Per 2-3 metus lydimo dirva tampa nualinta, todėl plotas paliekamas kol vėl užaugs mišku. Antrinio miško plotuose išdeginami ne tik krūmai, bet ir pelkės, velėna. Kadangi lydimą tenka keisti dažnai, todėl ir lydimine žemdirbyste užsiimantys žemdirbiai turi nuolat keisti gyvenamąją vietą.

Eurazijos miškuose lydiminė žemdirbystė pradėta naudoti neolite, vėliau daugelyje regionų ją pakeitė trilaukė žemdirbystė, tačiau atokiuose kalnų rajonuose tebepraktikuota iki XIX a. pab. (Ardėnuose, Korsikoje, Suomijoje). Šis žemdirbystės metodas tebepraktikuojamas daugelyje tropinių miškų: Amazonijoje, Pietryčių Azijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Centrinėje Afrikoje[1].

Lydiminė žemdirbystė yra neproduktyvi, lyginant su kitomis žemdirbystės formomis, be to, daroma didelė žala gamtai: prastėja miškų kokybė, nyksta augalų ir gyvūnų buveinės, deginimas teršia orą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Б.В. Андрианов. Подсечно-огневое земледелие // Народы мира. Историко-этнографический справочник / Глав. ред. Ю. В. Бромлей. М.: Советская Энциклопедия, 1988. С. 591