Mėnulis

Mėnulis
Mėnulis
Orbitos charakteristikos
Apsisukimo apie ašį ir apskriejimo aplink Žemę žvaigždinis periodas		27,321661 d.
Vienodų fazių kartojimosi vid. periodas (sinodinis periodas)		29,530 d.
Nuotolis nuo Žemės centro	apogėjuje	405 500 km
	perigėjuje	363 300 km
	vidutinis	384 400 km
Orbitos vid. ekscentricitetas		0,0549
Orbitos plokštumos vid. posvyris į ekliptikos plokštumą		5,145°
Pusiaujo plokštumos vid. posvyris į orbitos plokštumą		6,68°
Fizikinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo		3474,2 km
Temperatūra		nuo -173 °C iki +100 °C
Masė		7,348·1022 kg
Vidutinis tankis		3,34 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus)		1,623 m/s²
Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie paviršiaus)		100,375 m/s
Pirmasis kosminis greitis (prie paviršiaus)		150,680 m/s
Matomasis kampinis skersmuo	didž.	0,559°
	maž.	0,489°

Kitos reikšmės – Mėnulis (reikšmės).

Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

Tai vienintelis, be Žemės, Saulės sistemos kūnas, kuriame yra pabuvojęs žmogus – jį 1968–1972 m. aplankė „Apollo“ erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų.

„Mėnuliais“ gali būti vadinami ir kitų planetų natūralūs palydovai, tačiau šiame straipsnyje patogumo dėlei kalbama tik apie Žemės palydovą – Mėnulį.

Pavadinimo kilmė

Lietuvių kalboje žodis žinomas įvairiomis formomis: mė́nuo, mė́nas, mė́nis, mė́nis, mėnùlis, mėnẽlis, mėnùtis, mėnužis, mė́nesis, mėnesìs, mė́nasis, mė́nastis, menesỹs. Jis yra giminiškas lot. mēnsis, sen. gr. μήνη, sen. pers. māh, av. mā̊, skr. मास्, मास = IAST: mās, māsa-, air. mī, got. mēna, vok. Mond, slav. měsęcь ir kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *mēnes- (mēns-, mēs-, mēn-). Ši šaknis kildinama iš ide. *mē- „matuoti“.

Fizinės charakteristikos

Mėnulio judėjimas

Mėnulio libracijos ir fazių keitimosi animacija

Mėnulio fazių susidarymas: jaunatis ⚫, priešpilnis ◐, pilnatis ⚪, delčia ◑ (žiūrint iš Žemės šiaurės pusrutulio, iš pietų pusrutulio būtų atitinkamai ⚫◑⚪◐)

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu. Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Mėnulis skrieja aplink Žemę ta pačia kryptimi, kaip ši sukasi apie savo ašį. Dėl lėtesnio jo skriejimo stebėtojui Žemėje atrodo, kad Mėnulis nors ir juda iš rytų į vakarus dangaus skliautu nakties metu, tačiau žvaigždžių atžvilgiu lėtai slenka iš vakarų į rytus.

Manoma kad Mėnulis susiformavo apie 12 — 19 kartų arčiau Žemės nei yra dabar, ir nuo tada pamažu tolsta (3,78 cm per metus).

Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks – tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis – matosi vis kita Mėnulio fazė. Įdėtame paveiksliuke pavaizduotos visos Mėnulio fazės. Pilnas Mėnulio ciklas trunka 29,5 paros.

Paviršius

NASA Mėnulio paviršiaus nuotrauka

Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmasis sudarė Tomas Hariotas (1560–1621 m.). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 m. tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas simbolinis. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotyniškai, pavyzdžiui, Debesų jūra – Mare Nubium, Giedros jūra – Mare Serenitatis, Salų jūra – Mare Insularus, Audrų vandenynas – Oceanus Procellarum. Jūros užima apie 40 % matomosios Mėnulio pusės.

Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.

Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų. Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.

Žemė iš Mėnulio

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones.

Lavos tuneliai

Dalinai įgriuvęs 50 km ilgio lavos tunelis

Mėnulyje rasti požeminiai lavos tuneliai, atsiradę kaip ir panašūs tuneliai Žemėje: tekanti bazaltinė lava iš pradžių paviršiuje sustingo, paskui viduje esanti vis dar skysta lava nuslūgo, suformuodama tuštumas. Dėl mažesnės traukos ir atmosferos nebuvimo lavos tuneliai mėnulyje yra gerokai didesni, jų ilgis siekia dešimtis kilometrų. Šie tuneliai yra galima žmogaus kolonijų Mėnulyje vieta: jie apsaugoti nuo kosminio spinduliavimo, tuneliuose vyrauja pastovi ir nelabai ekstremali (-20 °C) temperatūra.

Šiaurės pusrutulis

Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės šiaurės pusrutulyje plyti dvi didelės jūros – Lietų (Mare Imbrium) ir Giedros (Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu.

Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra, didžiausias – Beselio krateris tik 39 km skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquiillitatis), kuri, matyt yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido „Apollo 11“ astronautai. Tada Mėnulyje pirmąkart apsilankė žmonės.

Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti Krizių jūra (Mare Crisium). Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas (Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan maži Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsioje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.

Pietų pusrutulis

Mėnulio matomosios pusės krateriai ir jūros

Mėnulio kraterių grupė:
1 − Ptolemėjas, 2 − Alfonsas,
3 − Alpetragijus, 4 − Arzachelis

Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti dideli lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe ir trūkių sistema dugne. 1958 m. sovietinis astronomas N. Kozyrevas Alfonso krateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo – vulkaninės veiklos įrodymas. Trečiasis yra Arzachelio krateris, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.

Mėnulio pietinėje dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare Nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum). Debesų jūros vakarinėje dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji siena (Rupes Recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km, o aukštis apie 240 m.

Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijaus krateris (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropoliu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas net stambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų.

Nematomoji Mėnulio pusė

Mėnulio nematomosios pusės kompozicinis vaizdas, sudarytas iš LRO nuotraukų. Tamsi dėmė kairiajame viršutiniame kampe − Maskvos jūra (Mare Moscoviense); didelė pilka dėmė apačioje − Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas

Mėnulis aplink savo ašį apsisuka per tiek pat laiko per kiek apsisuka aplink Žemę, todėl jis visą laiką į Žemę būna atsisukęs ta pačia puse, o kita jo pusė yra vadinama nematomąja Mėnulio puse. Iki kosminių skrydžių pradžios, tik kai kurie nematomosios Mėnulio pusės regionai buvo matomi libracijos dėka. Pirmą kartą žmonija išvydo didelę nematomosios Mėnulio pusės dalį tik 1959 m., kai jos nuotraukas padarė Sovietų Sąjungos kosminis aparatas „Luna-3“. Buvo pastebėta, jog nematomoji Mėnulio pusė labai skiriasi nuo matomosios. Joje yra kur kas mažiau bazaltinio vulkanizmo žymių, todėl šioje pusėje yra palyginti mažai izoliuotų paviršiaus darinių, vadinamųjų Mėnulio „jūrų“. Taip pat buvo atrastas labai įdomus Ciolkovskio krateris, kurio dugnas yra pripildytas tamsios lavos. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose „Luna-3“ nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėnesį.

2014 metų birželio mėnesį grupė NASA mokslininkų pasiūlė paaiškinimą, kodėl nematomoji Mėnulio pusė taip smarkiai skiriasi nuo regimosios iš Žemės pusės. Pagal Žemės ir Mėnulio formavimosi scenarijų, hipotetinė, maždaug Marso dydžio, planeta Tėja susidūrė su pirmykšte Žeme. Po susidūrimo Žemė ir Mėnulis buvo labai įkaitę. Dėl potvyninių jėgų Mėnulis tapo atsuktu į Žemę viena puse. Būdamas mažesnis už Žemę, Mėnulis vėso greičiau. Be to jo atsuktoji į tuo metu karštą Žemę pusė buvo įkaitinama labiau, o priešinga pusė vėso greičiau. Vėsesnėje pusėje geriau kondensavosi sunkiau garuojantys elementai – aliuminis ir kalcis. Taigi nematomoje pusėje susiformavo kietesnė pluta, kurią krintantiems meteoroidams pramušti buvo sunkiau, nei atgręžtojoje į Žemę pusėje (plg. Vėlyvasis kosminis bombardavimas).

2019 m. sausio 3 d. pirmą kartą šioje Mėnulio pusėje sėkmingai nusileido žmogaus pagamintas objektas – juo tapo Kinijos zondas Chang'e 4.

Galerija

• 
  Žemės ir Mėnulio palyginamieji dydžiai
• 
  Nektaro jūra iš kosmoso. Didysis krateris centre − Teofilas, dešinėje viršuje švyti tolimos Altajaus kalvos.
• 
  Dedalo krateris Mėnulio tamsiojoje pusėje
• 
  Bazo Oldrino iš „Apollo 11“ misijos bato atspaudas Mėnulio grunto paviršiuje
• 
  Mėnulio uoliena, kurią 1972 m. pargabeno „Apollo 17“ įgula

Vanduo

2008 m. liepos 18 d. NASA paleido skrieti į Mėnulį du kosminius zondus: Lunar Reconnaissance Orbiter (LRO) ir Lunar Crater Observation ir Sensing Satellite (LCROSS). Planuojama, kad pirmasis zondas skries Mėnulio orbitoje 4 metus, o LCROSS tik 3-7 mėn. Pagrindinė LCROSS misija buvo ieškoti Mėnulyje vandens. Skriejant į parinktą pietų Mėnulio ašigalį, kuriame kaip mano turėtų būti vandens, LCROSS nukreips raketos nešėjos pakopą į taikinį, o pats po 4 minučių bus nukreiptas įsirėžti į numatytą vietą Mėnulyje. Paskui LCROSS skris ir LRO. Jis tirs susidariusį nuolaužų debesį. 2009 m. lapkričio 13 d. NASA remdamasi preliminariais duomenimis patvirtino, kad Mėnulyje yra vandens.

Mėnulio stebėjimas

Horizonto tolumoje besileidžiantis Mėnulis. Du ryškūs jį sekantys šviesos taškai yra planetos Merkurijus ir Venera. Sero Paranalis (Čilė).

Mėnulio pilnaties vaizdas iš Vilniaus

Plika akimi galima stebėti Mėnulio tamsias dėmes, vadinamas jūromis ir šviesias, vadinamas žemynais. Iš tikrųjų Mėnulyje nėra didelio kiekio vandens ir šie pavadinimai yra tik sąlyginiai.

Jau pro teleskopą galima stebėti ir smulkesnius darinius – Mėnulio kraterius, spindulius besidriekiančius nuo kraterių, kalnynus ir kt. Kai kuriuos Mėnulio paviršiaus darinius galima stebėti su žiūronais iš Žemės. O per teleskopą galima stebėti nepaprastai įdomią Mėnulio panoramą. Krateriai įspūdingiausiai atrodo ties terminatoriaus, t.y dienos ir nakties riba.

Užtemimų stebėjimas

Mėnulis skriedamas aplink Žemę pakliūna į jos metamą šešėlį ar pusšešėlį. Mėnulis dangaus skliaute šviečia todėl, kad atspindi Saulės šviesą, tačiau pakliuvęs į Žemės šešėlį šios šviesos Mėnulis nebegauna ir nustoja šviesti – įvyksta Mėnulio užtemimas.

Mėnulis skrieja aplink Žemę, o Žemė – aplink Saulę, todėl mes paprastai matome skirtingas Saulės apšviestos Mėnulio dalis. Šios iš Žemės stebimos įvairios Mėnulio formos vadinamos fazėmis. Kartais Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja taip, kad Mėnulis meta šešėlį ant Žemės. Tada įvyksta dalinis arba visiškas Saulės užtemimas.

Supermėnulis

Supermėnulis – mėnulis, apie 14 % ryškesnis nei įprastai, arčiausiai priartėjęs prie Žemės. Pilno Mėnulio priartėjimas arčiausiai Žemės vadinamas pilnaties perigėjumi. Pilnatis sustiprina didesnio mėnulio įspūdį. Arčiausiai Žemės pilnatis atsiduria kas 14 Mėnulio mėnesių (1MM: 29,53059 dienų).

Skrydžiai į Mėnulį

Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. SSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik-1“, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dvejų metų Sovietų Sąjunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų („Luna-1“) praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. „Luna-2“ 1959 m. rugsėjį sudužo meteoritų lietuje, o „Luna-3“ spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių, kaip ir atsuktoji į Žemę.

Pirmieji automatinių stočių tyrimai

Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminiai zondai „Ranger“. Prieš nuskrisdami į Mėnulį, jie perduodavo Žemės palydovo paviršiaus nuotraukas. Pirmasis zondas, kuris 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo „Ranger-7“. Po to paleisti dar du zondai. Paskutinis nukrito Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. SSRS zondas „Zondas-3“ nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal „Luna-3“ ir „Zondas-3“ perduotas nuotraukas buvo sudarytas „Mėnulio nematomosios pusės atlasas“, pirmasis Mėnulio žemėlapis bei gaublys.

1966 m. vasario pradžioje sovietinis zondas „Luna-9“ nusileido Mėnulyje. Jis perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. „Luna-9“ galutinai paneigė klaidingą nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. „Luna-9“ įrodė, jog Mėnulio paviršiaus išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet pakankamai tvirtas, kad išlaikytų erdvėlaivį.

Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV „Lunar Orbiter“ aparatai skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir pardavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Vėliau JAV Mėnulyje nutupdė kelis „Surveyor“ aparatus. 1968 m. sausio 17 d. „Surveyor-7“ nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho kraterio ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.

SSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo „Luna-16“ skrydis 1970 m. Šis aparatas nusileido Derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais „Luna-17“ nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė „Lunochodas-1“ – aštuonratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas „Lunochodas-2“.

Žmonės Mėnulyje

JAV astronautas Edvinas Oldrinas vaikšto Mėnulio paviršiumi. 1969 m. nuotrauka, daryta Neilo Armstrongo

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas „Apollo“ programai, t. y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų. Kulminacija įvyko 1969 m. liepos mėn., kai Neilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas išlipo iš „Apollo 11“ kabinos „Eagle“ ir žengė istorinį „mažą žingsnelį Mėnulio paviršiuje“. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į „Apollo 11“ kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklas Kolinzas skriejo aplink Mėnulį.

1969 m. pabaigoje įvyko „Apollo 12“ skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas ir Alanas Binas nusileido netoli zondo „Surveyor-3“, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį „Apollo 13“ skrydį ištiko pirmoji nelaimė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas. Tik astronautų bei skridimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos.

Judžinas Sernanas, vairuojantis mėnulio roverį. 1972 m. nuotrauka

Po to „Apollo“ programos astronautai dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė „Apollo 17“, nusileidęs Tauro kalnų pietuose. Tąsyk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas ir Harisonas Smitas, pastarasis – profesionalus geologas.

Mėnulio atsiradimo hipotezės

Mokslininkai yra iškėlę keletą Mėnulio atsiradimo prie Žemės hipotezių. Šios hipotezės turi atsakyti į klausimus:

• kodėl Mėnulis yra sąlyginai didelis Žemės palydovas, kokio neturi nei viena kita iš kietųjų Saulės planetų.
• kodėl Mėnulis sukasi apie Žemę plokštumoje, kuri neatitinka nei Žemės pusiaujo plokštumos, nei jos orbitos apie Saulę plokštumos.
• kodėl Mėnulio medžiagos tankis yra žymiai mažesnis nei Žemės.

Ankstyvosios hipotezės

Istoriškai buvo iškeltos trys „klasikinės“ Mėnulio atsiradimo hipotezės:

1. Atitrūkimo hipotezė. Pagal ją, Žemė iš pradžių neturėjo palydovo, tačiau jai labai greitai sukantis apie savo ašį dalis medžiagos nuo jos atitrūko ir suformavo Mėnulį, kuris dėl traukos sukeliamų potvynio bangų atitolo į dabartinę vietą. Tai turėjo atsitikti, kai sunkieji elementai jau buvo nugrimzdę į Žemės vidų. Ši teorija paaiškintų, kodėl Mėnulis yra mažesnio tankio, tačiau nepaaiškina, kodėl jis tuomet nesisuka Žemės pusiaujo plokštumoje, nes iš šios srities Mėnulio medžiaga visų pirmiausiai būtų atitrūkusi. Taip pat, Žemė turėjo suktis apie 2,5 valandos greičiu aplink savo ašį, kad toks medžiagos atitrūkimas būtų įmanomas, o tai menkai tikėtina.
2. Pagavimo hipotezė. Pagal ją, Mėnulis susidarė atskirai nuo Žemės ir buvo pagautas, kai skriejo pro šalį arba visas, arba gabalais. Ši teorija paaiškina skirtingas Žemės ir Mėnulio sudėtis bei tankių skirtumus, tačiau paties pagavimo proceso vertinimas yra keblus. Mėnulis dėl savo masės turėtų susidurti su Žeme arba gravitacinės jėgos veikiamas pagreitėjęs nuskrieti pro šalį. Kad įvyktų pagavimas Mėnulis, priartėjęs prie Žemės, turėtų labai sulėtėti, kas mažai tikėtina.
3. Susidarymo kartu hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis susidarė šalia vienas kito iš to paties protoplanetinio ūko, tik susidarymo procesas buvo skirtingas nei kitų kietų planetų. Mėnulis susidarė iš aplink Žemę besisukančių dulkių panašiai kaip Žemė susidarė apie Saulę. Ši hipotezė lengvai pritaikoma planetoms-dujų milžinėms kaip Jupiteris, kurios turi daug mažų palydovų ir besisukančių dulkių diskus, tačiau nepaaiškina, kodėl tuomet kitos kietos planetos (Merkurijus, Venera, Marsas) neturi masyvių palydovų.

Susidūrimo hipotezė

Ankstyvosios Žemės susidūrimas su Tėja (menininko įsivaizdavimas)

Daugumos dabartinių astronomų nuomone labiausiai tikėtina Mėnulio atsiradimo hipotezė yra susidūrimo praeityje su kitu stambiu dangaus kūnu hipotezė. Pagal ją, Žemė praeityje susidūrė su protoplaneta (suteiktas pavadinimas Tėja). Tai turėjo įvykti per pirmuosius 100 mln. metų, kai susiformavo Žemė, apie prieš 4,5 mlrd. metų. Susidūrimas įvyko šiek tiek Žemės šone. Jo metu buvo išmušta Žemės medžiaga, iš kurios susidarė Mėnulis. Pati Žemė tikriausiai buvo nustumta į dabartinę orbitą ir jos sukimosi ašis nuo smūgio pakrypo apie 23,5°. Tai turėjo įvykti, kai Žemės sunkieji elementai jau buvo nugrimzdę į planetos centrą. Nuo smūgio Žemės paviršiuje iškart išgaravo vanduo ir kiti lakieji elementai ir tai paaiškintų jų trūkumą Mėnulio paviršiuje. Mėnulis po to per apie 100 mln. metų susiformavo iš apie Žemę besisukančių medžiagos gabalų. Manoma kad Tėja buvo maždaug Marso didumo. Žemė iki susidūrimo irgi buvo didesnė.

Ši hipotezė sulaukė palaikymo, kai buvo atrastas didžiulis susidūrimo baseinas Mėnulio pietų poliuje, kas rodo ne vien asteroido išmuštą kraterį, o tarpplanetinio susidūrimo mastą. Tikėtina, kad ankstyvojoje Saulės sistemos istorijoje milžiniški susidūrimai nebuvo retenybė. Jais paaiškinama Veneros priešinga nei kitų planetų sukimosi apie savo ašį kryptis, didžiulis „randas“ Marso paviršiuje ir Urano anomališka orientacija erdvėje. Mokslininkai tikisi, kad po daugiau mėginių atgabenimo iš Mėnulio analizės, jie aptiks Tėjos egzistavimo įrodymų.

Šaltiniai

Vikižodynas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.