Neptūnas (planeta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Neptūnas
Neptūnas
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas
nuo Saulės
4 498 252 900 km
30,068 963 48 av
Perihelis 4459 631 496 km
Afelis 4536 874 325 km
Ekscentricitetas 0,008 585 87
Apskriejimo periodas 60 223,3528 d.
164,88 m.
Sinodinis periodas 367,49 d.
Greitis orbitoje, km/s
maž.
vid.
didž.
5,385
5,432
5,479
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo 49 528 km
Paviršiaus plotas 7,619×109 kv.km
Tūris 6,254×1013 kub.km
Masė 1,0243×1026 kg
Vidutinis tankis 1,638 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis 11,15 m/s²
Antrasis kosminis greitis 23,5 km/s
Apsisukimo apie ašį periodas 16 val. 6 min. 36 sek.
Pusiaujinis sukimosi greitis 9660 km/h
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą 28,32 °
Paviršiaus temperatūra, K
maž.
vid.
didž.
50
53
Palydovų skaičius 14
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa (paviršiaus) >100
Atmosferos tankis
Vandenilis (H2) 80 %±3,2 %
Helis (He) 19 %±3,2 %
Metanas (CH4) 1,5 %±0,5 %
Deuteris (sunkusis vandenilis, ²H, HD) 0,000192 %
Etanas (C2H6) 0,0000015 %
Neptūno simbolis (♆)

Neptūnas – Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys, vėjų greitis atmosferoje siekia iki 400–700 m/s.[1] Atmosferos geometrinis albedas 50 %. Neptūno temperatūra 38 K (-235.15 pagal Celsijų). Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, centre ~20 500 km spindulio tų pačių ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4,8 g/cm³, temperatūra 12 000 K. Neptūną Vandenio žvaigždyne 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 laipsnio nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų nepriklausomai vienas nuo kito apskaičiavo prancūzas U. Leverjė ir anglas Dž. Adamsas. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV kosminė stotis Voyager 2.

Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės – 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C. Neptūnas – tolimiausia Saulės sistemos planeta.

Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės (patikslintas Arizonos universiteto (JAV) planetologo Ericho Karkoschkos tikslesnis paros laikas 15 val. 57 min. 59 sek.), o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą. Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška – joje tilptų Žemė.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurį laiką po Neptūno atradimo XIX a. vid. planeta buvo vadinama „už Urano esančia planeta“ arba „Le Verjero planeta“. Vokiečių astronomas Johanas Galė siūlė planetą pavadinti Janu, o anglų astronomas Džeimsas Čalisas - Okeanu.[2]

Pasinaudodamas teise kaio atradėjas suteikti savo atradimui vardą, Le Verjeras greitai pasiūlė Neptūno pavadinimą, nors klaidingai nurodė, jog šį pavadinimą oficialiai patvirtino prancūzų Bureau des Longitudes.[3] Kita vertus, neilgai trukus siekė planetą pavadinti Le Verjeru, t.y., savo paties garbei, tačiau toks pasiūlymas, nors ir palaikytas observatorijos vadovo Fransua Arago, sulaukė didelio pasipriešinimo už Prancūzijos ribų.[4] Pracūzų almanachai kurį laiką Uraną vadino Heršeliu pagal planetos atradėją serą Viljamą Heršelį, o nauja atrastą planetą - Leverjeru.[5]

Manoma, kad Frydrichas Struvė 1846 m. gruodžio 29 d. Sankt Peterburgo mokslų akademijai pasiūlė planetą vis dėlto vadinti Neptūnu.[6] Netrukus Neptūnas tapo plačiai priimtu pavadinimu. Neptūnas romėnų mitologijoje buvo jūrų dievas, Poseidono atitikmuo graikų mitologijoje. Tokiu pavadinimu buvo išlaikytas nuoseklumas Saulės sistemos pavadinimų nomenklatūroje, kadangi visos, išskyrus Žemę, planetos pavadintos graikų ar romėnų dievų vardais.[7]

Dauguma kalbų, įskaitant lietuvių, planetai įvardinti vartoja Neptūno pavadinimą. Etimologiškai panašus pavadinimas ir kinų, vietnamiečių, japonų ir korėjiečių kalbose, kur planeta vadinama „jūros karaliaus žvaigžde“ (kin. 海王星).[8][9] Mongolų kalba Neptūnas vadinamas Dalain van ( (Далайн ван), arba jūros valdovu. Tibetiečių kalba Neptūnas vadinamas karma tsiogė tibet. སྐར་མ་མཚོ་རྒྱལ། , kas reiškia vandenynų karaliene vadinamos tibetiečių budizmo motinos planeta. Šiuolaikine graikų kalba planeta vadinama Poseidonas (Ποσειδώνας), t.y., Neptūną atitinkančiu senovės graikų dievo vardu.[10] Hebrajiškai vadinamas Rahabu (hebr.רהב‏‎), t.y., biblinės jūrų pabaisos, minimos Psalmėse, vardu. Šį pavadinimą kaip oficialų 2009 metais balsavimu išrinko Hebrajų kalbos akademija. Kita vertus, paraleliai egzistuoja ir lotynizmas Neptun (hebr.נפטון‏‎).[11][12]

Gamtiniai palydovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Neptūno palydovai.

Neptūnas turi 14 žinomų gamtinių palydovų, kurių visi pavadinti vandens dievų senovės graikų mitologijoje vardais. Didžiausias jų – Tritonas, kurį 1846 metais atrado Viljamas Laselis, praėjus tik 17 dienų po paties Neptūno atradimo. Tritonas, skirtingai nuo kitų didelių planetinių palydovų, skrieja priešinga orbita.

Kiti iki Voyager 2 erdvėlaivio misijos atrasti Neptūno palydovai: Nereidė (atrasta Žerardo P. Kiperio 1949 m.), Larisa (pastebėta 1981 m.)[13] 1989 m., Voyager 2 misijos metu, atrasti dar penki palydovai — Najadė, Talasa, Despina, Galatėja ir Protėjas.[14]

Dar penki palydovai atrasti 20022003 m. — tai Halimedė, Sao, Psamatė, Laomedėja ir Nesa.[15] Pastaroji yra toliausiai Neptūno orbitoje esantis palydovas ir labiausiai nuo savo planetos nutolęs gamtinis palydovas Saulės sistemoje.[16] Nesos žvaigždinis periodas trunka 26 Julijaus metų. Keturioliktą palydovą Hipokampą 2013 m. atrado JAV astronomas Markas Šovalteris, atradimą padaręs analizuodamas 2009 m. Hablo teleskopu darytos Neptūno žiedų nuotrauką.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Logotipas, 2009, 236 p. ISBN 978-5-430-05444-1.
  2. Moore (2000):206
  3. Littmann, Mark (2004). Planets Beyond, Exploring the Outer Solar System. Courier Dover Publications. p. 50. ISBN 978-0-486-43602-9. 
  4. Baum, Richard; Sheehan, William (2003). In Search of Planet Vulcan: The ghost in Newton's clockwork universe. Basic Books. pp. 109–10. ISBN 978-0-7382-0889-3. 
  5. Gingerich, Owen (1958 m. spalis). „The naming of Uranus and Neptune“. Astronomical Society of the Pacific Leaflets 8 (352): 9–15. Bibcode:1958ASPL....8....9G. 
  6. Hind, J.R. (1847). „Second report of proceedings in the Cambridge Observatory relating to the new Planet (Neptune)“. Astronomische Nachrichten 25 (21): 309–14. Bibcode:1847AN.....25..309.. doi:10.1002/asna.18470252102. Suarchyvuotas originalas 2021 m. rugsėjo 29 d. Nuoroda tikrinta 2019 m. birželio 12 d. 
  7. „Planet and Satellite Names and Discoverers“. Gazetteer of Planetary Nomenclature. U.S. Geological Survey. 2008 m. gruodžio 18 d. Suarchyvuotas originalas 2018 m. rugpjūčio 9 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. kovo 26 d. 
  8. „Planetary linguistics“. nineplanets.org. Suarchyvuotas originalas 2010 m. balandžio 7 d. Nuoroda tikrinta 2010 m. balandžio 8 d. 
  9. „Sao Hải Vương – "Cục băng" khổng lồ xa tít tắp“ (vietnamiečių). Kenh14. 2010 m. spalio 31 d. Suarchyvuotas originalas 2018 m. liepos 30 d. Nuoroda tikrinta 2018 m. liepos 30 d. 
  10. „Greek Names of the Planets“. 2010-04-25. Suarchyvuotas originalas 9 May 2010. Nuoroda tikrinta 2012 m. liepos 14 d. 
  11. Ettinger, Yair (2009 gruodžio 31 d). „Uranus and Neptune get Hebrew names at last“. Haaretz. Suarchyvuotas originalas 2018 m. birželio 25 d. Nuoroda tikrinta 2018 m. rugpjūčio 16 d. 
  12. Belizovsky, Avi (2009 m. gruodžio 31 d). „אוראנוס הוא מהיום אורון ונפטון מעתה רהב“ [Uranus is now Oron and Neptune is now Rahav]. Hayadan (hebrajų). Suarchyvuotas originalas 24 June 2018. Nuoroda tikrinta 2018 m. rugpjūčio 16 d. 
  13. Kuiper, Gerard P. (1949). „The Second Satellite of Neptune“. Publications of the Astronomical Society of the Pacific 61 (361): 175–176. Bibcode:1949PASP...61..175K. doi:10.1086/126166. 
  14. Smith, B. A.; Soderblom, L. A.; Banfield, D.; Barnet, C.; Basilevsky, A. T.; Beebe, R. F.; Bollinger, K.; Boyce, J. M.; Brahic, A. (1989). „Voyager 2 at Neptune: Imaging Science Results“. Science 246 (4936): 1422–1449. Bibcode:1989Sci...246.1422S. PMID 17755997. doi:10.1126/science.246.4936.1422. 
  15. Holman, M. J.; Kavelaars, J. J.; Grav, T.; et al. (2004). „Discovery of five irregular moons of Neptune“ (PDF). Nature 430 (7002): 865–867. Bibcode:2004Natur.430..865H. PMID 15318214. doi:10.1038/nature02832. Nuoroda tikrinta 2011 m. spalio 24 d. 
  16. Jacobson, R.A. (2008). „NEP078 – JPL satellite ephemeris“. Nuoroda tikrinta 2010-10-18. 


Commons-logo.svg
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Neptūnas