Lietų jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietų jūros padėtis Mėnulyje
Lietų jūra (kompozicinė nuotrauka)
Lietų jūros topografinė nuotrauka

Lietų jūra (lot. Mare Imbrium, 33° š. pl. 16° v. ilg. / 33°š. pl. 16°r. ilg. / 33; 16) – Mėnulio matomosios pusės šiaurės pusrutulio jūra.[1]

Lietų jūra susidarė lavai užliejus didelį, apie 3,8 mlrd. metų senumo susidūrimo baseiną Mėnulio paviršiuje. Tai antra pagal dydį Mėnulio jūra (didesnis Audrų vandenynas) ir matoma iš Žemės be optinių prietaisų pagalbos. Baseino išorinis žiedas yra apie 1123−1160 km skersmens, vidinis žiedas − 670 km skermens. Plotas apie 830 000 km².[2] Jūros vakariniame pakraštyje jūros lyguma pereina į Audrų vandenyną ir jos ribos nėra visiškai aiškios. Apie 300° jūros apskritiminio perimetro yra aiškiai apribota kalnų. Pietuose ir šiaurėje Lietų jūrą apriboja pažymėtini Mėnulio krateriai Kopernikas ir Platonas. Lietų jūros baseinas susidarė stambaus kosminio kūno smūgio metu į Mėnulio paviršių. Po smūgio pro Mėnulį praėjo seisminės bangos, kurių poveikis matomas nematomosios Mėnulio pusės Van de Grafo 233 km skersmens baseino suardytose struktūrose.[3]

Struktūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susijusios struktūros (žr. schemą):

  1. Šiaurinės Lietų jūros ribos vakarų pusėje prasideda Gruituizeno Gama ir Delta kalnų masyvais;
  2. Toliau šiaurėje iš Audrų vandenyno kylančios aukštikalnės pereina į Juros kalnus
  3. Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum), supama Juros kalnų. 260 km skersmens, susidarė vėliau nei Lietų jūra;
  4. Į rytus nuo Vaivorykštės įlankos 90 km ilgio ir pasiekiantys 1800 m aukštį Tiesieji kalnai (Montes Recti);
  5. Grupė kalnų, vadinamų Tenerifės kalnais, vietomis pasiekia 2400 m aukštį;
  6. Į rytus nuo Tenerifės kalnų pažymėtinas 2400 m aukščio kalnas Pikas (Mons Pico);
  7. Dar ryčiau 2250 m aukščio kalnas Pitonas. Manoma, kad šie kalnai yra vidinio žiedo neužlietos viršūnės;
  8. Tamsaus dugno krateris Platonas
  9. Į rytus nuo Platono išsidėstę Alpių kalnai (Montes Alpes);
  10. Alpių kalnus kerta žymiausias Mėnulio slėnis − Alpių slėnis (Vallis Alpes). 130 km ilgio, vietomis 18 km pločio, susisiekiantis su Šalčio jūra;
  11. Krateris Kasinis;
  12. 550 km ilgio Kaukazo kalnai (Montes Caucasus);
  13. 55 km skersmens krateris Aristilas;
  14. 83 km skersmens krateris Archimedas;
  15. 60 km ilgio Špicbergeno kalnai su 1500 m aukščio viršukalnėmis;
  16. Apeninų kalnai su kai kuriomis viršukalnėmis, pasiekiančiomis 5000 m aukštį;
  17. 60 km skersmens krateris Eratostenas;
  18. 400 km ilgio Karpatų kalnai;
  19. Krateris Kopernikas;

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore's Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 48
  2. Peter, Grego. The Moon and How to Observe It. Springer Science & Business Media, 2010, p. 108
  3. Peter, Grego. The Moon and How to Observe It. Springer Science & Business Media, 2010, p. 28