Plutonas (nykštukinė planeta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
134340 Plutonas
Beveik natūralių spalvų Plutonas 2015 m. liepos 14 d. iš New Horizons kosminio zondo (450 000 km atstumu)
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas
nuo Saulės
5906 376 272 km
39,481 686 77 av
Perihelis 4436 824 613 km
Afelis 7375 927 931 km
Ekscentricitetas 0,248 807 66
Apskriejimo periodas 90 613,3055 d.
248,09 m.
Sinodinis periodas 366,73 d.
Greitis orbitoje, km/s
min
vid
max
3,676
4,666
6,112
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo 2370 ± 20 km
Paviršiaus plotas 1,795×107 kv.km
Tūris 7,15×109 kub.km
Masė (1,305±0,007)×1022 kg
Vidutinis tankis 2,03±0,06 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis 0,58 m/s²
Antrasis kosminis greitis 1,2 km/s
Apsisukimo apie ašį periodas -6 d. 9 val. 17 min. 36 sek.
Pusiaujinis sukimosi greitis 47,18 km/h
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą 122,54 °
Paviršiaus temperatūra, K
min
vid
max
33
44
55
Palydovų skaičius 5
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa 0,0000003
(0,3 Pa, max)
Atmosferos tankis
Azotas
Metanas
Romėnų mitologijoje Plutonas – pomirtinio pasaulio dievas.
Plutono simbolis

Plutonas (oficialus pavadinimas 134340 Plutonas) – Saulės sistemos nykštukinė planeta, tai - didžiausia žinoma nykštukinė planeta. Nuo atradimo 1930 m. iki 2006 m. rugpjūčio 24 d. buvo vadinta planeta. Aplink Saulę skrieja ištįsusia elipsine orbita vidutiniu 4,74 km/s greičiu. Perihelyje būna arčiau Saulės negu Neptūnas; Plutonas buvo perihelyje 1989 m. Arčiau Saulės nei Neptūnas buvo 1979–1999 m.

Plutoną galima pamatyti tik pro didelį teleskopą, kadangi didžiausias regimasis jo spindesys lygus 14,7 ryškio; kampinis skersmuo 0,11". Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į ekliptiką labiau negu bet kurios planetos, dėl to iš Žemės jis kartais matomas už Zodiako juostos. Plutono efektinė temperatūra – apie 32 °K. Plutonas yra sudarytas daugiausia iš akmens ir ledo ir yra santykinai mažas. Maždaug penktadalis Žemės Mėnulio masės, jis mažesnis nei kai kurių planetų palydovai. Būdamas perihelyje turi metano atmosferą, slėgis prie paviršiaus lygus 0,000151 Žemės atmosferos slėgio. Plutono viena diena trunka apie 6,39 Žemės dienos.

XX-ajame amžiuje daugelis objektų panašių į Plutoną buvo aptikti išorinėje Saulės sistemoje, visų pirmas Eris 2005 m., kuris yra 27% masyvesnis už Plutoną. 2006 m. rugpjūčio 24 d. Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) apibrėžė, ką reiškia būti planeta saulės sistemoje. Šis apibrėžimas netaikomas Plutonui kaip planetai ir pridūrė, kad jis tampa naujos kategorijos nykštukinė planeta kartu su Eriu ir Cerera.

Atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

1840 m., naudodamas Niutono mechanikos dėsnį, Urbain Le Verrier nustatė tada dar neatrastų planetų pozicijas. Išanalizavęs Neptūną, jis pastebėjo, kad jo orbitą veikia dar kažkas. Tokios pastabos XIX a. paskatino astronomus spėlioti, kad Neptūno orbitą trikdo ne tik Uranas, bet ir kita planeta. 1894 metais pradėtas plataus masto projektas, kurio metu ieškota galima devintoji planeta, kuri tuomet vadinosi „Planeta X“. Iki 1909 m. Lowell ir William H. Pickering pasiūlė keletą tokios planetos galimų dangaus koordinačių. Lowell ir jo observatorija vykdė savo paieškas iki pat savo mirties 1916 metais, tačiau nesėkmingai.

„Planetos X“ paieška nebuvo atnaujinta iki 1929 m., kai Lowell observatorijos direktorius Vesto Melvin Slipher pateikė Planetos X buvimo vietą Klaidui Tombo (Clyde Tombaugh), kuris ką tik atvyko į Lowell observatoriją.

Klaido Tombo (Clyde Tombaugh) užduotis buvo sistemingai fotografuoti nakties dangų kas dvi savaites po dvi nuotraukas, tada išnagrinėti kiekvieną porą ir nustatyti, ar objektai pakeitė vietas. 1930 m. vasario 18 d., po beveik metų paieškos, Tombaugh pastebėjo pajudėjusį objektą nuotraukose, kurios buvo darytos sausio 23 d. ir tų pačių metų sausio 29 dieną. Mažesnės kokybės nuotrauka, daryta sausio 21 d., leido patvirtinti judėjimą. Paskelbus naujieną, gauta patvirtinančių atradimą papildomų nuotraukų. Taigi 1930 m.vasario 18 d. Klaidas Tombo (Clyde Tombaugh) atrado Plutoną Louelo observatorijoje (Lowell Observatory), Arizonoje. 1930 m. gegužės 1 d. planeta pavadinta romėnų mitologijos požemio dievo vardu.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

„Hubble“ teleskopo duomenimis, Plutono tankis turėtų būti tarp 1,8 ir 2,1 g/cm³, o tai rodo, kad jo vidaus sudėtį sudaro maždaug 50-70 proc. uolienos ir 30-50 proc. ledo masės. Mokslininkai mano, kad Plutonas turi uolienos šerdį, apgaubtą ledo apsiaustu. Ledo masės skersmuo turėtų būti apie 1.700 km, 70% Plutono skersmens.

Palydovai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Plutono palydovai.
Plutonas su palydovais, stebint pro Hablo kosminį teleskopą

Žinomi penki Plutono palydovai: Charonas yra didžiausias, atrastas 1978 m., dar du – Hidra (S/2005 P1), Niktė (S/2005 P2) buvo atrasti 2005 metų gegužės 15 dieną, Cerberis buvo atrastas 2011 metais, o 2012 metais atrastas Stiksas, arba P5. Plutono palydovai nepaprastai arti vienas kito, palyginti su kitų planetų palydovais.

Įdomus faktas apie Charoną tas, kad jis apsisuka aplink savo ašį per tą patį laiką, kaip ir Plutonas, ir per tą patį laiką jį apskrieja, dėl to jie visada atsisukę ta pačia puse vienas į kitą (tačiau į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė, bet ne atvirkščiai). Dėl tų pačių priežasčių Plutonas nejuda Charono danguje, žiūrint iš fiksuoto Charono paviršiaus taško, kuriame jis išvis yra matomas, o Charonas nejuda Plutono danguje (panašiai, kaip geostacionarieji palydovai nejuda Žemės danguje).

Niktę ir Hidrą 2005 m. atrado dirbę su „Hubble“ teleskopu astronomai. Pavadinimus Niktė ir Hidra gavo 2006 m. birželio 21 dieną. Šių palydovų individualių savybių paieškos vis dar tęsiasi. Pastebėta, kad Hidra kelius kartu šviesesnė už Niktę, tai gali reikšti, kad Hidra yra didesnė už Niktę. Cerberis skrieja tarp Niktės ir Hidros. Šių mažų Plutono palydovų atradimas gali reikšti, kad Plutonas turi kintamąją žiedų sistemą (angl. variable ring system). Mažas kito kūno poveikis gali sukurti šiukšles, kurios gali formuoti planetos žiedus. Kol kas „Hubble“ teleskopo duomenys rodo, kad žiedų sistemos nėra. Jeigu tokia sistema egzistuoja, ji yra arba silpna, kaip Jupiterio žiedai, arba yra sandari mažiau kaip 1000 km pločio.

Pavadinimas Skersmuo
Charonas 1208 km
Niktė ~35 km
Hidra ~45 km
Cerberis 13 – 34 km
Stiksas 10 – 25 km

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

2006 m. sausio 19 d. iš Kanaveralo kyšulio NASA paleido New Horizons kosminį zondą. Pasiekus Plutoną, buvo tiriamas jo paviršius, atmosfera, magnetinis laukas ir kitos planetos savybės. Kosminis zondas taip pat ištirs Charoną ir neseniai atrastus naujus Plutono palydovus. „New Horizons“ arčiausiai Plutono paviršiaus sėkmingai praskriejo 2015 m. liepos 14 d.[1]

2007 m. vasario 28 d. New Horizons praskriejo pro Jupiterio orbitą. Praskriejant pro jį buvo atlikti planetos ir jos palydovų tyrimai bei pasinaudota Jupiterio gravitacija greičio padidinimui. Saturno orbitą zondas peržengė 2008 m. birželio 8 d., Urano – 2011 m. kovo 18 d., Neptūno 2014 m. rugpjūčio 25 d.

2015 m. liepos 13 d., dieną prieš arčiausią praskriejimą, „New Horizons“ instrumentais išmatuotas naujas Plutono skersmuo – jis siekia 2370 (± 20 km).[2] Liepos 14 d. „New Horizons“ tapo pirmuoju žmogaus sukurtu aparatu priartėjusiu prie šio kosminio objekto. Arčiausio praskriejimo momentu erdvėlaivis buvo 12 500  km nuo planetos paviršiaus. Jis atliko įvairius matavimus ir nuotraukas tiek Plutono, tiek jo mėnulių. Skaičiuojama, kad visų duomenų parsiuntimas į Žemę užtruks 16 mėnesių.[3]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka


Saulės sistemos objektai
Solar system.png
SaulėMerkurijusVeneraŽemėMarsasJupiterisSaturnasUranasNeptūnas
MėnulisNykštukinės planetosKometosAsteroidai
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.