Kondensacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kondesacija ant šalto butelio su vandeniu.

Kondensacija (lot. condensatio 'sutirštinimas') – šaldomų arba vienu metu šaldomų ir slegiamų dujų ar garų virtimas skysčiu arba kietuoju kūnu. Kondensacija yra egzoterminis procesas, kurio metu išsiskiria šiluma. Pagal energijos tvermės dėsnį, kiek buvo sugerta energijos virimui, tiek jos atiduodama atvirkštinio proceso – kondensacijos – metu. Kondensacija vyksta temperatūroje, kuri yra žemesnė už kritinę ir sutampa su vadinamąja garų įsotinimo temperatūra arba Rasos tašku. Dėl kondensacijos reiškinio gamtoje susidaro rasa, rūkas, šerkšnas, debesys, sniegas. Kondensacija gamtoje prasideda, kai oro temperatūra nukrenta žemiau Rasos taško ir oras tampa prisotintas vandens garų. Vandens garams virstant vandeniu arba ledo kristalais 0 °C temperatūroje išsiskiria šiluma.

Taip pat terminu kondensacija apibūdinamas polimerizacijos būdas, kai tarpusavyje jungiantis dviem monomerams, atsiskiria smulkios molekulės. Biopolimerų sintezės metu paprastai išsiskiria vandens molekulės, nes nuo nuo vieno monomero atskyla hidroksilo grupė, nuo kito vandenilio atomas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kondensacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 459-460 psl.