Magnetinis laukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Magnetinis laukas – materijos forma, kuria perduodama magnetinė sąveika; viena iš elektromagnetinio lauko komponenčių. Magnetinį lauką kuria judantys elektros krūviai (ir elektros srovė) arba magnetiniai dipoliai (ir nuolatiniai magnetai). Magnetinis laukas yra sūkurinis.

Nejudantys kūnai, turintys magnetinį momentą bei nuolatinė elektros srovė kuria stacionarųjį magnetinį lauką, kintamoji elektros srovė bei kintamas elektrinis laukas kuria kintamąjį magnetinį lauką. Priešingai nei elektrinio lauko jėga, magnetinio lauko jėga veikia statmenai lauko linijoms. Pagrindinė magnetinio lauko charakteristika yra magnetinė indukcija B (magnetinio lauko srauto tankis). Magnetinės indukcijos vienetas SI sistemoje yra tesla (T). Magnetizmo reiškinys dar nėra visiškai ištirtas. Nepaisant to, jis yra daug kur taikomas, įvairiuose elektriniuose įrenginiuose, elektros varikliuose.

Žemės magnetinis laukas[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Žemės magnetinis laukas yra sukuriamas dėl Žemės branduolio išorinio skysčio srovių konvekcijos. Šis magnetinis laukas verčia kompaso rodyklę suktis bet kurioje Žemės vietoje taip, kad magneto „šiaurės polius“ kompase rodo šiaurę. Tai yra klasikinis magneto „šiaurės poliaus“ apibrėžimas.

Painiojimasis yra tada, kai Žemė yra laikoma magnetu, tada pietinis polius šio magneto bus arčiau šiaurės magnetinio poliaus ir atvirkščiai.

Per paskutinįjį šimtmetį Žemės magnetinis laukas susilpnėjo maždaug 2,5%, o magnetinių polių padėtys pasislinko apie 200 km.[1]


Vikiteka

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vanda Palubinskienė. Fizika. Suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi 11-12 kl. 1-oji knyga. Kaunas: Šviesa, 2005, 15 p. ISBN 5-430-04042-8.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]