Gintautas Zabiela

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gintautas Zabiela
Gintautas Zabiela.JPG
Gimė: 1962 m. gegužės 11 d. (57 metai)
Vaitkuškis, Anykščių raj.
Veikla: Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.
Sritis: Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija

Gintautas Zabiela (g. 1962 m. gegužės 11 d. Vaitkuškyje, Anykščių raj.) – Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1980 m. baigė Utenos raj. Leliūnų vidurinę mokyklą. 1980–1985 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo istoriko ir istorijos mokslų dėstytojo specialybę, specializacija – archeologija. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos medinės pilys XIXV a. pradžioje (archeologijos duomenimis)“

1985–1988 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos Archeologijos skyriaus vyr. metodininkas. Nuo 1988 m. Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslinis bendradarbis, 19942006 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis.[1]

Nuo 2006 m. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologų grupės vadovas. 2006–2010 m. Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, nuo 2010 m. docentas.[2]

Tyrinėjimų kryptys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija. Nuo 1986 m. kasinėja Lietuvos piliakalnius (jų tarpe nuo 1990 m. tiriamas Šeimyniškėlių piliakalnis). Apie 100 mokslinių straipsnių autorius.[3]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monografijos:[5]

  • 1. Lietuvos medinės pilys, Vilnius: Diemedis, 1995.
  • 2. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius. Diemedis, 1999, 328 p. (bendraautoris Pranas Kulikauskas).
  • 3. Lietuvos piliakalnių atlasas 3 t. Krašto apsaugos ministerija, 2005. (bendraautoris Zenonas Baubonis)

Straipsniai:

  • Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 22-26.
  • Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse, Lituanistica, 1991, nr. 4 (8), p. 22-42.
  • Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse, Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba, Vilnius, 1992, p. 12-24.
  • Anykščių apylinkių proistorė, Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, Vilnius, 1992, p. 21-47.
  • Kur stovėjo Vorutos pilis?, Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius, 1993, p. 5-22.
  • Velikuškių piliakalnio „kapai“, Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse, Vilnius, 1994, p. 46-60.
  • Černaučyznos radiniai, Kultūros paminklai, 1994, t. 1, p. 24-31 (bendraautoris D. Ribokas).
  • Vladas Nagevičius – archeologas, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1994, t. 3, p. 59-72.
  • Bečių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 330–381.
  • Šeimyniškėlių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 382–397.
  • The end of wooden fortifications in Lithuania, Castella Maris Baltici II, Nyköping, 1996, p. 223–228.
  • Deltuvos žemė, Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 5-14 (bendraautoris T. Baranauskas).
  • Archeologas Vladimiras Kaširskis, Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 41-52.
  • Scandinavian arrowheads in Lithuania, Archaeologia Baltica, 1997, t. 2, p. 133–140.
  • Pilys Rytų Lietuvoje valstybės kūrimosi metu, Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 459–474.
  • Retos monetos iš Šeimyniškėlių piliakalnio, Kultūros paminklai, Vilnius, 1997, t. 4, p. 61-64.
  • Laidosena pagoniškoje Lietuvoje, Lietuvos archeologija, 1998, t.15, p. 351–379.
  • Application of alternative methods in Lithuania field archaeology (up to 1996), Archaeologia Baltica, 1998, vol. 3, p. 143–158.
  • Mindaugo dvaras Latava, Lietuvos istorijos metraštis 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 21-40 (bendraautoris Tomas Baranauskas).
  • Kriokšlio pilkapiai, Kultūros paminklai, 1998, t. 5, p. 48-57.
  • Деревянные замки Литвы XII–XIV веков, Труды VI Международного Конгресса славянской археологии, Москва. 1999, т. 5: История и культура древних и средневековых славян, c.271-276.
  • Geležies amžiaus radiniai iš Ukmergės, Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 69-77.
  • Defensive systemes of wooden castles in Lithuania in the 13th-14th centuries, Castella Maris Baltici 3-4. Turku-Tartu-Malbork, 2001, p. 199–205.
  • The interior of the Lithuanian wooden castles, Castella Maris Baltici V, Rudkøbing, 2001, p. 161–168.
  • Piliakalniai-slėptuvės, Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 399–412.
  • Padėčių nustatymo sistemos (GPS) prietaisų panaudojimas archeologijos paminklų žvalgymuose, Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai; raida, būklė, perspektyva, Vilnius, 2001, p. 87-99.
  • Viduramžių archeologija Lietuvoje, Lituanistica, 2001. Nr. 3 (47), p. 20-30.
  • Naujas Lietuvos piliakalnių sąrašo papildymas (1995–2000 m.), Kultūros paminklai, 2001, t. 8, p. 21-36.
  • Lithuania, Encyclopedia of archaeology. History and discoveries, Santa Barbara, Denver, Oxford, 2001, t. 2: M-E, p. 824–830.
  • Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje), Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 9-41.
  • Vilniaus senamiesčio archeologija: istorija ir dabartis, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2002, p. 84-104.
  • Городище Шяйминишкеляй – предпологаемое место замка Ворута, Castrum, urbis et bellum, Баранавiчы, 2002, c. 131–145.
  • Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti), Lietuvos archeologija, 2002, t. 23, p. 9-28.
  • Naujausiųjų laikų archeologija: tyrimo metodas ar istorijos pažinimo jungiamoji grandis?, Istoriko atsakomybė, Vilnius. 2002, p. 151–157.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]