Gintautas Zabiela

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gintautas Zabiela
Gimė 1962 m. gegužės 11 d. (61 metai)
Vaitkuškis, Anykščių raj.
Veikla Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.
Sritis Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija

Gintautas Zabiela (g. 1962 m. gegužės 11 d. Vaitkuškyje, Anykščių raj.) – Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1980 m. baigė Utenos raj. Leliūnų vidurinę mokyklą. 1980–1985 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo istoriko ir istorijos mokslų dėstytojo specialybę, specializacija – archeologija. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos medinės pilys XI–XV a. pradžioje (archeologijos duomenimis)“

1985–1988 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos Archeologijos skyriaus vyr. metodininkas. Nuo 1988 m. Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslinis bendradarbis, 19942006 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis.[1]

Nuo 2006 m. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologų grupės vadovas. 2006–2010 m. Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, nuo 2010 m. docentas.[2]

Tyrinėjimų kryptys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija. Nuo 1986 m. kasinėja Lietuvos piliakalnius (jų tarpe nuo 1990 m. tiriamas Šeimyniškėlių piliakalnis). Apie 100 mokslinių straipsnių autorius.[3]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monografijos:[5]

  • 1. Lietuvos medinės pilys, Vilnius: Diemedis, 1995.
  • 2. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius. Diemedis, 1999, 328 p. (bendraautoris Pranas Kulikauskas).
  • 3. Lietuvos piliakalnių atlasas 3 t. Krašto apsaugos ministerija, 2005. (bendraautoris Zenonas Baubonis)

Straipsniai:

  • Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 22-26.
  • Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse, Lituanistica, 1991, nr. 4 (8), p. 22-42.
  • Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse, Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba, Vilnius, 1992, p. 12-24.
  • Anykščių apylinkių proistorė, Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, Vilnius, 1992, p. 21-47.
  • Kur stovėjo Vorutos pilis?, Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius, 1993, p. 5-22.
  • Velikuškių piliakalnio „kapai“, Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse, Vilnius, 1994, p. 46-60.
  • Černaučyznos radiniai, Kultūros paminklai, 1994, t. 1, p. 24-31 (bendraautoris D. Ribokas).
  • Vladas Nagevičius – archeologas, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1994, t. 3, p. 59-72.
  • Bečių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 330–381.
  • Šeimyniškėlių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 382–397.
  • The end of wooden fortifications in Lithuania, Castella Maris Baltici II, Nyköping, 1996, p. 223–228.
  • Deltuvos žemė, Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 5-14 (bendraautoris T. Baranauskas).
  • Archeologas Vladimiras Kaširskis, Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 41-52.
  • Scandinavian arrowheads in Lithuania, Archaeologia Baltica, 1997, t. 2, p. 133–140.
  • Pilys Rytų Lietuvoje valstybės kūrimosi metu, Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 459–474.
  • Retos monetos iš Šeimyniškėlių piliakalnio, Kultūros paminklai, Vilnius, 1997, t. 4, p. 61-64.
  • Laidosena pagoniškoje Lietuvoje, Lietuvos archeologija, 1998, t.15, p. 351–379.
  • Application of alternative methods in Lithuania field archaeology (up to 1996), Archaeologia Baltica, 1998, vol. 3, p. 143–158.
  • Mindaugo dvaras Latava, Lietuvos istorijos metraštis 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 21-40 (bendraautoris Tomas Baranauskas).
  • Kriokšlio pilkapiai, Kultūros paminklai, 1998, t. 5, p. 48-57.
  • Деревянные замки Литвы XII–XIV веков, Труды VI Международного Конгресса славянской археологии, Москва. 1999, т. 5: История и культура древних и средневековых славян, c.271-276.
  • Geležies amžiaus radiniai iš Ukmergės, Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 69-77.
  • Defensive systemes of wooden castles in Lithuania in the 13th-14th centuries, Castella Maris Baltici 3-4. Turku-Tartu-Malbork, 2001, p. 199–205.
  • The interior of the Lithuanian wooden castles, Castella Maris Baltici V, Rudkøbing, 2001, p. 161–168.
  • Piliakalniai-slėptuvės, Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 399–412.
  • Padėčių nustatymo sistemos (GPS) prietaisų panaudojimas archeologijos paminklų žvalgymuose, Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai; raida, būklė, perspektyva, Vilnius, 2001, p. 87-99.
  • Viduramžių archeologija Lietuvoje, Lituanistica, 2001. Nr. 3 (47), p. 20-30.
  • Naujas Lietuvos piliakalnių sąrašo papildymas (1995–2000 m.), Kultūros paminklai, 2001, t. 8, p. 21-36.
  • Lithuania, Encyclopedia of archaeology. History and discoveries, Santa Barbara, Denver, Oxford, 2001, t. 2: M-E, p. 824–830.
  • Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje), Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 9-41.
  • Vilniaus senamiesčio archeologija: istorija ir dabartis, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2002, p. 84-104.
  • Городище Шяйминишкеляй – предпологаемое место замка Ворута, Castrum, urbis et bellum, Баранавiчы, 2002, c. 131–145.
  • Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti), Lietuvos archeologija, 2002, t. 23, p. 9-28.
  • Naujausiųjų laikų archeologija: tyrimo metodas ar istorijos pažinimo jungiamoji grandis?, Istoriko atsakomybė, Vilnius. 2002, p. 151–157.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]