Paragvajiečiai

Paragvajiečiai
Paragvajiečiai (Oveča Ragė šventė)
Gyventojų skaičius	>6 mln.
Populiacija šalyse	Paragvajus: 5–6 mln. Argentina: 325 000 Ispanija: 80 000 Brazilija: 60 000 Jungtinės Amerikos Valstijos: 20 000
Kalba (-os)	gvaranių, ispanų
Religijos	katalikybė
Giminingos etninės grupės	gvaraniai, ispanai, brazilai, argentiniečiai, urugvajiečiai, kiti lotynoamerikiečiai

Vikiteka:	Paragvajiečiai

Paragvajiečiai (isp. Paraguayos, gvar. Ava Paraguaigua) – tauta, apgyvendinusi vidurio Pietų Amerikos šalį Paragvajų. Taip pat gyvena išeivijoje – Argentinoje ir Brazilijoje. Populiacija – >6 mln. žmonių (XX a. II pusė). 80–95 % pargvajiečių kalba gvaranių kalba (tupių-gvaranių šeima), kiek daugiau nei pusė gyventojų kalba ispaniškai. Taip pat plačiai vartoja šių dviejų kalbų mišinį – žopara. Beveik visi tikintieji – katalikai.

Paragvajiečių tautos branduolį sudaro metisai – indėnų (daugiausia gvaranių) ir ispanų palikuonys. Taip pat paragvajiečių etnogenezėje mažesniu lygmeniu dalyvavo Afrikos juodaodžiai, baskai, vokiečiai, vėliau brazilai. Paragvajiečių nacija susikūrė kovojant prieš ispanų kolonizatorius bei 1811 m. sukūrus nepriklausomą valstybę. Didelis sukrėtimas paragvajiečių tautai buvo 1864–1870 m. Brazilijai, Argentinai ir Urugvajui pralaimėtas Trigubo Aljanso karas – šalis neteko pusės savo ploto ir beveik visų vyrų. Po 1870 m. šalis leido didesnę imigraciją iš Europos.

Dauguma paragvajiečių užsiima žemės ūkiu, daugiausia ganykline gyvulininkyste (augina galvijus, arklius, ožkas), verčiasi žemdirbyste (medvilnė, soja, matė, kukurūzai, ryžiai ir kt.), miškų ūkiu. XX a. II pusėje išaugo pramonės ir samdomo darbo svarba.

Dauguma paragvajiečių gyvena kaimuose, sudarytuose iš 100–130 namų. Tradicinis būstas iš trijų sienų, suręstų iš neapdirbtų plytų, stogas iš šiaudų, cukranendrių arba palmių lapų, paremtas bambukiniais žardžiais, su plūkta asla, aptvertas nendrių ar bambukų tvora.

Apranga kreolinė, kaimuose dažnai namudinės gamybos.

Paragvajiečių virtuvės pagrindą sudaro kukurūzai, ankštiniai, manijokas. Mėgiami kukurūzų miltų pyragėliai (čipasai), kukurūzų košė (abati pororo), pelenuose ir palmių lapuose kepta kukurūzų tešla. Labai plačiai vartojama vietinė arbata – matė. Iš palmės vatai vaisių sunkiamas aliejus, o iš jos sulčių gaminamas alkoholinis gėrimas čiča.

Turi išlaikę liaudies muzikos tradicijas, išlikę senieji instrumentai, dainos, šokiai. Tradicinis muzikos stilius – gvaranija, taip pat plačiai paplitusi polka. Grojama arfomis, gitaromis. Paplitęs namudinis audimas paprastomis gulsčiomis staklėmis, pončų siuvimas, liaudies menu laikomas siuvinėjimas kryželiu (njanduti), puodininkystė, molinių statulėlių gamyba. Liaudies literatūroje gausu indėnų tautosakos motyvų.^[1]