Benediktas Karpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Benediktas Karpis
Karpiai
Karpiai
Karpiai
Gimė: 1734 m. birželio 29 d.
Mirė: 1805 m. birželio 12 d. (70 metų)
Joniškėlis
Tėvas: Jokūbas Karpis
Motina: Joana Godebskytė
Sutuoktinis(-ė): Karolina Puzinaitė
Vaikai:

Ignotas Karpis
Marijona Karpytė
Teresė Karpytė

Žymūs apdovanojimai:
Šv. Stanislovo ordinas

Benediktas Karpis (1734 m. birželio 29 d. – 1805 m. birželio 12 d. Joniškėlis) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas. [1]

Tėvas Jokūbas Karpis, motina Joana Godebskytė. Broliai Kazimieras Karpis, Karolis Karpis.

1771 m. vedė, žmona Karolina Puzinaitė. Sūnus Ignotas Karpis dukterys Marijana ir Teresė.

Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdė apie 60 dvarų Joniškėlyje ir apylinkėse, didelius karališkų ir paveldimų žemių plotus, daugiausia Upytės paviete ir Žemaitijoje. Figūravo stambiausiųjų Lietuvos žemvaldžių sąraše. Po tėvo mirties paveldėjo Karališkių seniūniją, Joniškėlio, Liesų, Palėvenės, Apytalaukio, Plokščių, Kidulių dvarus, leno teise valdė Krinčino dvarą.

Žmonos kraitis buvo Steigvilių ir Liaudiškių seniūnijos bei Šližiškių, Aukštutinės Linkuvos, Krokvėnų, Ripeikių, Jasnagurkos dvarai Upytės paviete. Žmonos įnašas ir 1797 m. jai atitekę Rimkūnai. Kartu su kitais bajorais kovojo prieš Radvilas, todėl Joniškėlio Karpiams atiteko ir jų turtų dalis.

Benediktas Karpis nuolat supirkinėjo ir tolimesnius kaimus ir raktus. 1775 m. K. Poniatovskis jam pardavė Šukionis su 13 kaimų, Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis pardavė Vindzindžių ir Nabubėlių kaimus. Karaliaus brolėnas S. Poniatovskis 1784 m. pardavė Palinkuvės ir Klovainių raktus. Tokiu pat būdu jam atiteko Giedraičiai, Pempiškiai, Senkonys, Serapiniškis, Moliūnai, Devainiškiai, Leoniškiai. 1785 m. atiteko ir nuo Šeduvos grafystės atskirta Smilgių vaitystė. 1802 m. iš Mauricijaus Pranciškaus Karpio jis nupirko Rėkyvą su jai priklausančiomis apylinkėmis, o iš Tyzenhauzo – Sužionių dvarą Vilniaus paviete ir rūmus Vilniuje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos bajorų Karpių giminės Joniškėlio šakos.

1753 m. studijavo Vilniaus universitete. Dalyvavo renkant karaliumi Stanislovą Poniatovskį. 1765 m. karalius paskyrė jį Upytės vėliavininku (karužu). Išorės pavojų akivaizdoje, politinių srovių draskomoje Lietuvos – Lenkijos valstybėje priklausė Čartoriskių politinei grupuotei. 17881792 m. Ketverių metų seimo deputatas.

Buvo paveiktas prancūzų enciklopedininkų, fiziokratų ir ypač Žano Žako Ruso idėjų, siūlė Lietuvos Didžiosiojoje kunigaikštystėje bei visoje Abiejų Tautų Respublikoje padaryti valstybės reformų, pagerinti baudžiauninkų padėtį.

Prasidėjus 1794 m. T. Kosciuškos sukilimui buvo vienas iš 14 piliečių, pasirašiusių sukilėlių universalą. Įėjo į Lietuvos Vyriausiąją Tarybą (vėliau – Laikinoji Lietuvos Taryba). Mažamečio sūnaus Ignacijaus vardu skyrė 2 000 dukatų įrengti pirmajai Vilniuje geležies liejyklai, kuri turėjo kalti ginklus sukilėliams. Pralaimėjus sukilimui, jam teko teisintis rusų valdžiai.

1790 m. esant duonos nepritekliui Lietuvoje, norėdamas duoti uždarbio žmonėms, pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią. Buvo daug darbininkų, dirbančių tik už maistą, todėl du kilometrus iš plytinės plytos į statybos vietą buvusios perduodamos per rankas. Prie bažnyčios norėjo pastatyti vienuolynui rūmus ir pakviesti Joniškėlin vienuolius dominikonus, kurie būtų dirbę pastoracijos darbą. 1792 m. baigus mūryti bažnyčią, žaibas sudegino senąją Joniškėlio parapijos bažnyčią, todėl vienuolyno klausimo nebekėlė ir naują bažnyčią paskyrė parapijos reikalams.

B. Karpį savo panegirikose šlovino Vilniaus pijorai ir jėzuitai. Jam savo leidinius dedikavo filosofai P. Gatėjus, F. Feleris. 1787 m. Žemaitijoje kilus bado grėsmei, jis žemiausia kaina išpardavė savo gausius magazinus. Už tai jį išaukštino F. K. Dmochovskis savo knygutėje „Pagyrimas pono Karpio labdaringumui“ (Pochwała dobroczynności jegomości pana Karpia), o karalius jį apdovanojo Šv. Stanislovo ordinu.

1782 m. testamentu paliko 50 000 zlotų vargšams.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Benediktas Karpis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006