Vėliavininkas (Rytų Europa)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Karūnos didysis vėliavininkas Sebastianas Sobieskis 1605 m.
Gardino žemės vėliava

Vėliavininkas, chorunžas, arba karūžas[a] (lenk. chorąży) – vienas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dvaro ir žemietijų valdžios pareigūnų bei Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės jaunesnysis karininkas. Vėliau iš šių pareigų susiformavo jaunesnio karininko laipsnis chorunžas.

Vėliavininko pareigybė perimta iš viduramžių riterių, kurie savo kariuomenės smulkesnius dalinius vadindavo vėliavomis, nes paprastai dalinį sudarydavo vienos riterio valdos šauktiniai kariai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje savo vėliavas turėjo atskiros žemės, didikų valdos ir giminės, taip pat karaliaus dvarai. Kariuomenės vėliava dabartiniu supratimu atitinka kuopą.

Įgaliojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėliavininkas buvo vėliavos saugotojas ir jos nešėjas žygio bei mūšio metu. Žemietijos vėliavininkas buvo tiesiogiai pavaldus kaštelionui. Į jo pareigas įėjo šauktinių dalinio parengimas visuotinio šaukimo metu ir dalinio atvedimas į kašteliono nurodytą vietą. Didžiojoje Lenkijoje iki XVI a. vėliavininkas turėjo ir papildomus įgaliojimus posėdžiauti žemės teisme.

Lietuvos didysis vėliavininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos didžiojo vėliavininko pareigybė įsteigta 1499 m. Jam buvo patikima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava. Jis vėliavą nešdavo per svarbiausias dvaro ceremonijas, karaliaus karūnavimą ar laidotuves. Stovėdavo monarcho dešinėje. Vėliau ši pareigybė tapo tituline, pareigos buvo laikomos nors ir simbolinėmis, bet garbingomis.

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodomi pavadinimai vėliavininkas, chorunžas ir karūžas.[1] Chorunžas teikiama skaitmeniniame „Lietuvių–lenkų kalbų žodyne“.[2] Tačiau „Lietuvių kalbos žodynekarūžas, karūža ir susiję žodžiai pažymėti kaip neteiktini.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tyla, Antanas. „vėliavininkas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-08-02.
  2. „chorunžas“. Lietuvių–lenkų kalbų žodynas. Lietuvių kalbos institutas. Nuoroda tikrinta 2023-08-02.
  3. „karūž-“. Lietuvių kalbos žodynas. Lietuvių kalbos institutas. 2005 (atnaujinta versija, 2018). doi:10.35321/lkz. ISBN 9986-668-98-0. Nuoroda tikrinta 2023-08-02. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]