Autizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pasikartojantis daiktų rikiavimas ar statymas – pirmieji autizmo požymiai.

Autizmassmegenų vystymosi nukrypimas, kuris pasireiškia socialinių įgūdžių trūkumu arba pastebimu šių įgūdžių vystymosi sulėtėjimu. Išskiriami trys simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Šie požymiai gali pasitaikyti ir nesant autizmo, todėl jis diagnozuojamas tik turintiems akivaizdžius visus tris simptomus.[1] Autizmo sukeliami raidos nukrypimai yra plataus spektro, todėl kiekvienam individui pasireiškia skirtingo sunkumo simptomais. Pavyzdžiui, vieni vaikai gali kalbėti normaliai, kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba. Lengvesnės formos gali būti diagnozuojamos kaip Aspergerio sindromas.

Autizmas turi genetinį pagrindą, nors dėl jo sudėtingumo abejojama, ar priežastis yra genų mutacijos, ar dažnai sutinkamų genetinių pakitimų retos sąveikos formos. Retais atvejais autizmo priežastis yra gimdymo metu patirtos traumos.[reikalingas šaltinis] Kiti priežasčių aiškinimai yra prieštaringi, pvz. vakcinų hipotezei trūksta įrodymų. Manoma, kad autizmą sukelia genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys. Statistiškai autizmo sindromą turi apie 0,2–0,6% populiacijos, berniukams sutrikimas nustatomas apytiksliai 2-4 kartus dažniau negu mergaitėms.[reikalingas šaltinis]

Autizmui būdingi pakitimai įvairiose smegenų zonose. Paprastai pirmieji ligos požymiai pastebimi po dvejų vaiko gyvenimo metų.[reikalingas šaltinis] Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis, tik labai maža dalis visiškai atsistato savaime. Yra įvairių efektyvios pagalbos būdų, tačiau jų poveikis kiekvienam skirtingas, nėra universalaus gydymo metodo. Kuo anksčiau pradedama teikti efektyvi pagalba ir ugdymas, tuo geresnė prognozė ir didesnė atsistatymo tikimybė.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinę ligų klasifikaciją (ICD, angl. International Statistical Classification of Diseases and Related Health Problems, 2013)[2] autizmas priskiriamas įvairiapusiams vystymosi sutrikimams (PDD, angl. Pervasive developmental disorders).[3] Ši klasifikacija mokslininkų tarpe yra diskutuojama.[reikalingas šaltinis] Įvairiapusiams vystymosi sutrikimams priskiriama:

  • Vaikystės autizmas
  • Atipiškas autizmas
  • Retto sindromas
  • Dezintergaciniai vaikystės sutrikimai
  • Hiperaktyvus sutrikimas (susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais)
  • Aspergerio sindromas
  • Kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai;
  • Nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas.

Simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autizmui būdingi daugelio smegenų dalių pakitimai.

Autizmas yra įvairaus laipsnio nervų sistemos vystymosi nukrypimas, pasireiškiantis kūdikystėje ar vaikystėje, kuriam nebūdinga savaiminė remisija. Simptomai išlieka ir sulaukus pilnametystės, tačiau būna nebe tokie akivaizdūs. Vaikui vystantis nuo kūdikystės iki brandos, autizmas pasireiškia skirtingai. Autizmo raida taip pat priklauso nuo vaiko patiriamų išgyvenimų. Autistiškas vaikas mokosi ir keičiasi, tačiau ne visada norima kryptimi.


Autizmui diagnozuoti būtini šie požymiai:[reikalingas šaltinis]

  • Sutrikęs socialinis vystymasis: akių kontakto ir kūno kalbos stoka; bendraamžių draugystės stoka; spontaniško dalijimosi ir noro bendrauti stoka; socialinio – emocinio abipusiškumo stoka.
  • Komunikacijos problemos: kalbėti pradeda mokytis arba išmoksta pastebimai per vėlai; kalba stereotipinė, pasikartojanti, išskirtinė; neišsivystę pokalbio įgūdžiai; neišsivystę vaizdavimo įgūdžiai, sunkumai kūrybiniuose žaidimuose.
  • Ribotas, stereotipinis, pasikartojantis elgesys: susirūpinimas neįprastais užsiėmimais; prisirišimas prie nefunkcinės rutinos ar ritualų; stereotipiniai, pasikartojantys judesiais; susirūpinimas atskiromis daiktų dalimis.


Kiti paplitę pašaliniai aspektai, tačiau nėra būtini diagnozei:


Socialinis vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autistai judesio atlikimui naudoja kitas smegenų sritis (geltona) nei šio sindromo neturintys (mėlyna)

Socialinio bendravimo trūkumai skiria autizmo sindromą nuo kitų vystymosi sutrikimų.

Autistams pasireiškiantys kokybiniai socialinio bendravimo sutrikimai:[reikalingas šaltinis]

  • intuicijos stoka suprantant kitus žmones ten, kur sindromo neturintiems žmonėms dažnai atrodo savaime suprantama
  • kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka
  • sunkumai ar nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais atitinkamai pagal protinį amžių ir tam esant pakankamai galimybių, įskaitant abipusį dalinimąsi interesais, veikla bei emocijomis
  • socialinio ir emocinio bendravimo stoka: silpnas arba sutrikęs atsakas į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas moduliuoti elgesio pagal socialinį kontekstą arba silpna socialinio elgesio, komunikavimo, emocijų integracija
  • spontaniško siekio dalintis su kitais žmonėmis malonumais, interesais arba siekiais stoka
  • polinkis į sustabarėjimą ir griežtą tvarką daugelyje kasdienės veiklos situacijų (tai būdinga tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus)
  • būdingas savitas svyravimas į priekį ir atgal
  • pažeista balso moduliacija

Socialinio vystymosi sutrikimai stebimi anksti vaikystėje. Kūdikiai rodo mažiau dėmesio socialiniams dirgikliams, šypsenai; į kitus žiūri daug rečiau, dažnai nekreipia dėmesio į ištartą savo vardą. Pradėję vaikščioti kūdikiai nemėgsta akių kontakto. Trejų – penkerių metų autisto sindromą turintys vaikai dažnai nerodo socialinio supratimo. Ypač ankstyvoje vaikystėje jie gali būti prisirišę prie neįprastų, dažniausiai kietų, daiktų. Vaikams gali reikėti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali pasireikšti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais, sąrašais ir pan. Autizmo sindromą turintys vyresni vaikai ir suaugę prasčiau atpažįsta veidus ir reiškia emocijas.

Priešingai paplitusiam įsitikinimui, autisto sindromą turintys vaikai nenori būti vieniši, tačiau draugystės užmezgimas ir plėtojimas jiems yra itin sudėtingi. Vienišumo jausmo stiprumas autistams vaikams priklauso nuo draugysčių kokybės, o ne draugų skaičiaus.

Dažnai laikoma, kad autistai yra agresyvūs ir linkę smurtauti, tačiau tai mažai sistemiškai tyrinėta. Riboti tyrimų duomenys rodo, kad protiškai atsilikusių vaikų autizmas yra susijęs su agresija, turto niokojimu ir įniršio priepuoliais. 2007 m. mokslininkai apklausė 67 tėvus, turinčius vaikų su autizmo sindromu[reikalingas šaltinis]. Buvo nustatyta, kad apie du trečdaliai vaikų turėjo sunkius įniršio priepuolius; apytiksliai vienam trečdaliui bent kartą buvo pasireiškusi agresija su įniršio priepuoliais; šiems vaikams įniršio priepuoliai labiau būdingi, nei turintiems kalbos sutrikimus. 2008 m. švedų mokslininkų atlikti 15 metų ir vyresnių asmenų, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, tyrimai parodė, jog į sunkius nusikaltimus labiau linkę papildomų psichopatologijų (pavyzdžiui, psichozių) turintys asmenys.[reikalingas šaltinis]

Komunikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maždaug nuo trečdalio iki pusės autistų neišvysto natūralios kalbos, kuri patenkintų jų kasdieninius bendravimo poreikius. Autistams būdingas blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei vaizduotės stoka mąstymo procesuose. Jie stokoja gestų, kurie padeda kitiems suvokti kalbėjimo mintį. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama.

Bendravimo skirtumai gali pasireikšti nuo pirmųjų gyvenimo metų: ankstyvoje vaikystėje pradeda vėliau guguoti ir eksperimentuoti su garsais, būdingi neįprasti bendravimo gestai, susilpnėjusi atsakomoji reakcija, kitokia balso struktūra. Dvejų, trejų metų amžiaus autizmo sindromą turintiems vaikams būdinga mažiau įvairi kalba (įskaitant priebalses, žodžius, ir žodžių junginius); jų gestai dažnai nėra suderinti su žodžiais. Šie vaikai rečiau ko nors prašo, dalinasi įspūdžiais ar išmėgina ką naujo, būdinga echolalija – kitų kalbėjimo atkartojimas. Asociacijų kūrimas, jungimas bei dėmesys yra būtinas žmogaus suvokimui bei kalbai ir šių savybių neturėjimas yra vienas iš autizmo sindromo skiriamųjų bruožų. Pavyzdžiui, vaikas gali pažiūrėti į rodančią ranką vietoj rodomo objekto ir pats nepajėgti nurodyti objektų, siejamų su kalba ar kalbančiojo patirtimi. Turintys autizmo sindromą gali turėti sunkumų su vaizduotės reikalaujančiais užsiėmimais bei minčių vaizdinių išreiškimu kalba.

Pasikartojantis elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Berniuko su autizmo sindromu sudėliota tiksli žaislų linija.

Autizmo sindromą turintys žmonės dažnai pasižymi ribotu, stereotipiniu bei pasikartojančiu elgesiu, kurio formos yra:

  • Stereotipija (angl. stereotypy) – beprasmis judėjimas, toks kaip rankos plaikstymas, galvos sukinėjimas, viso kūno sūpavimas
  • Įtraukiantis elgesys (angl. compulsive behavior) – tikslingas elgesys, paprastai laikantis tam tikrų taisyklių (pvz. daiktų rikiavimas)
  • Tapatiškumas (angl. sameness) – pasipriešinimas pokyčiams (pvz. primygtinis reikalavimas, kad baldai nebūtų perstumdyti).
  • Ritualai (angl. ritualistic behavior) – kasdieninio veiksmo atlikimas kiekvieną kartą tuo pačiu būdu (pavyzdžiui, vienodamityba ar apranga). Ši forma glaudžiai susijusi su tapatiškumu, siūloma šias dvi elgesios formas klasifikacijoje sujungti[reikalingas šaltinis].
  • Suvaržytas elgesys (angl. restricted behavior) – susikaupimo, domėjimosi ar aktyvumo ribotumas (pvz. susidomėjimas vienintele televizijos programa ar žaislu)
  • Save žalojantis elgesys (anlg. self–injury) – veiksmai, kuriais kenkiama sau, (pvz. įsikandama). 2007 m. mokslininkai paskelbė, kad savęs žalojimas būdingas apytiksliai 30% vaikų su autizmo sindromu.[reikalingas šaltinis]

Nėra specifinio elgesio, kuris būtų būdingas tik autizmui - šiam sindromui būdinga požymių visuma, kuri lemia pasikartojančio elgesio sunkumą.

Kiti simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autistams gali būti būdingi papildomi simptomai. Jie nebūtini diagnozei ir nėra išskirtinai būdingi tik autistams, tačiau gali paveikti asmenį ir šeimą

  1. Apytiksliai 0,5-10 % autistų turi neįprastų gebėjimų, nuo gebėjimo įsiminti smulkmenas iki neįprastai retų talentų.
  2. Neįprasta reakcija į sensorinius stimulus.
  3. Neįprasti valgymo įpročiai būdingi trims ketvirčiams vaikų su autizmo sindromu (tai anksčiau buvo vienas iš pagrindinių požymių, nustatant autizmo sindromą). Išrankumas maistui yra dažna problema, nors valgymo ritualai ir maisto atsisakymas taip pat būdingi.
  4. Gali turėti miego sutrikimų. 2007 m. duomenimis apie du trečdaliai vaikų su autizmo sindromu turi miego sutrikimų.[reikalingas šaltinis]

Hipotezės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra žinoma, kas sukelia autizmą. Manoma, kad tai yra genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys. Paveldėjimo reikšmę įrodo tai, kad šis sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų, bei monozigotinių dvynių tyrimai. Konkretūs autizmą nulemiantys genai nėra nustatyti.

Aplinkos poveikis dar nėra tiksliai nustatytas, nors yra pastebėtas didesnis autistiškų vaikų procentas vietovėse, užterštose sunkiaisiais metalais (ypač gyvsidabriu)[reikalingas šaltinis]. Pradžioje, pagal Leo Kanerio hipotezę, buvo manoma, kad autizmą nulemia tėvų socialinė padėtis ir emancipuotos, pernelyg į darbus panirusios ir mažai emocinio dėmesio rodančios mamos. Ši hipotezė jau seniai paneigta, tačiau kaip prietaras ji vis dar gaji ir galima ją išgirsti net iš specialistų.

Daug kalbama apie skiepų poveikį, mat gana dažnai autizmas pasireiškia būtent po skiepijimo. Nors nemažai gimdytojų tvirtina, kad vaikas tapo autististišku kaip tik po skiepų, dauguma mokslininkų ir medikų teigia, kad tai neįmanoma, jų atliekami tyrimai neranda ryšio tarp skiepų ir autizmo. Šią situaciją iš dalies paaiškintų hipotezė, kad autizmą gali sukelti mitochondrinė liga, kuri, vaiką paskiepijus, gali pasunkinti vaiko būseną ir sukelti autizmą. Mitochondrinių ligų asociacijos teigimu, šią ligą turi vienas iš 200 asmenų.[reikalingas šaltinis]

Tyrinėjant autistiškus vaikus pastebima visa eilė šį sutrikimą lydinčių problemų. Dažni miego sutrikimai, epilepsija, alergijos, rezorbcijos sutrikimai (sutrikusi plonųjų žarnų veikla), dėl kurių jie nesugeba pasisavinti reikalingų medžiagų, autoimuninės ligos. Jie dažnai turi suvokimo sutrikimų – neteisingai suvokiama informacija, ateinanti iš juslių (problemos su klausa, rega, lietimu ir pan.). Tiriant modernia aparatūra pastebimi pilkosios ir baltosios medžiagų santykio skirtumai galvos smegenyse – būdingi menkesni ryšiai tarp atskirų smegenų sričių.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autizmo atvejai JAV nuo 1996 iki 2007 m. (duomenys tūkstančiui vaikų).

Patikimi epidemiologiniai duomenys yra surinkti (JAV, Didžiojoje Britanijoje), kitose šalyse jų paprasčiausiai nėra. Oficialiai laikoma, kad autizmo sindromą turi 0,2–0,6% populiacjos, nors atlikus naujus tyrimus nustatomi vis skirtingi duomenys. 2007–2008 metų tyrimai Amerikoje ir Anglijoje pateikia 1,4–1,7% lygį[reikalingas šaltinis]. Autizmas 2-4 kartus dažnesnis tarp berniukų nei mergaičių.

Vienintelis tyrimas Lietuvoje buvo atliktas 1999 metais Vilniaus mokyklose[reikalingas šaltinis] parodė, jog autistiški vaikai sudaro 0,12%. Taip pat paaiškėjo, kad didelė dalis vaikų nebuvo diagnozuoti, tad sužinojo turintys šį sutrikimą tyrimo metu. Tad oficiali statistika Lietuvoje neatspindėtų realios situacijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autizmas pirmą kartą aprašytas 1943 metais JAV gydytojo Leo Kanerio Baltimorės Johns Hopkins vardo universitete[4] ir beveik tuo pat metu Austrijos gydytojo Hanso Aspergerio (panašiu laiku šis sutrikimas buvo pastebėtas ir Rusijoje). Įdomu yra tai, kad Kanerio įsitikinimu, tokių vaikų iki tol nėra buvę – nei jis, nei jo kolegos nieko panašaus nebuvo matę. Tad peršasi hipotezė, kad autizmas atsirado (arba pradėjo labiau plisti) apie 1931 metus (būtent tada gimė Kanerio ir Aspergerio pacientai).

Didelę įtaką autizmo tyrimams padarė iki šiol nepaaiškintas autizmo atvejų daugėjimas (Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1990 metų diagnozuotų atvejų skaičius išaugo apie dešimt kartų). Kalbama net apie epidemiją. JAV autizmas jau ne vien specialistų ar autistiškų vaikų tėvų, bet ir visos visuomenės pokalbių tema: apie autizmą kalba politikai, kuriami filmai, komiksai. Autistiškus vaikus mokomi atpažinti policininkai, socialiniai darbuotojai.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elgesio terapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra universalaus gydymo tinkamo visiems autistams. Gydymas parenkamas pagal vyraujančius simptomus ir nukreiptas į normalaus vystymosi skatinimą ir savarankiškos asmenybės ugdymą. Pagrindiniai gydymo metodai yra kalbos ir kalbėjimo mokymas, bei socialinių įgūdžių formavimas. Autistai vaikai dažnai mokomi grupėse, retais atvejais įtraukiant į mokymo procesą sveikus vaikus.

Terapijos rūšių grupės:

Terapijos rūšis Metodai
Socialinių įgūdžių lavinimas Situacijų modeliavimas, treniravimas, žaidimas vaidmenimis. Apima sveikinimąsi, keitimąsi objektais, tarpusavio pokalbius.[5] Pamokų poveikis gali būti neišliekamas. Išmokti įgūdžiai gali būti nekartojami teisingai kitoje aplinkoje, nei mokyklos.[6]
Kalbos ir kalbėjimo mokymas Paveikslėlių keitimosi bendravimo sistema (PECS), video modeliavimas, laiko užlaikymo situacijos;[7] Dažnai neveiksminga dėl kitų simptomų: hiperaktyvumo, agresijos, impulsyvumo, nemotyvacijos.[8]
Elgesio mokymas Sisteminis ir nuolatinis pasikartojančių veiksmų atlikimas, siekant išmokyti vaiką priežastingumo. TEACCH sistema − siekimas ne pašalinti autizmo požymius, bet prie jų pritaikyti individą.[9]
Užsiėmimų terapija Skirta šalinti koordinacijos ir sensorikos sutrikimus. Apima savaitgalio darbo užsiėmimus ir konkrečios darbo vietos užsiėmimus.[10]
Medikamentinis gydymas Vaistų, veikiančių konkrečius ligos simptomus, skyrimas.
Neįprasti terapijos būdai Vitaminų didelės dozės, intraveninis sekretinas, tam tikrų maisto produktų vengimas ir dietos, garso, muzikos terapija, įprasti žaidimai, vaistažolės ir kiti alternatyvūs metodai. Apie šių būdų veiksmingumą ir tinkamumą konkrečiais atvejais turi spręsti specialistas.[11]

Gydymas medikamentais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 23% 3−14 metų vaikų JAV yra gydomi medikamentais (1995 m. duomenimis).[12] Jie parenkami pagal simptomus. Vengiama kelių vaistų skyrimo vienu metu siekiant išvengti nepageidaujamų poveikių.

Autizmo simptomams gydyti naudojami medikamentai:[13]

Simptomai Medikamentai
Hiperaktyvumas, impulsyvumas, nesusikaupimas Stimuliantai, antistimuliantai, retais atvejais − neuroleptikai
Agresyvumas Neuroleptikai, normotimikai, retais atvejais − beta blokatoriai
Savęs žalojimas Normotimikai, neuroleptikai, naltreksonas
Kaitos sunkumai Klomipraminas, SSRI antidepresantai
Kompulsyvumas Klomipraminas, SSRI antidepresantai
Susierzinimas Antidepresantai
Depresijos požymiai Antidepresantai
Nuotaikos kaita Antiepilepsiniai vaistai (antikonvulsantai), ličio preparatai
Susirūpinimo ir fobijų požymiai Antidepresantai
Psichikos sutrikimai Neuroleptikai
Miego sutrikimai Neuroleptikai, difenhidraminas, trazodonas, klonidinas
Tikai ir Tureto sindromas Neuroleptikai, klonidinas
Traukuliai Antikonvulsantai

Šeimos gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šeima, turinti vaiką autistą, dažniausiai yra atsakinga už jo auklėjimą ir gydymą. Tokiu būdu šeimos nariai patiria poveikį savo sveikatai, kuris pats savaime gali pareikalauti gydymo. Tėvai patiria didesnę psichikos sutrikimų riziką, ypač nerimo ir depresijos.[14] Tėvai, ar dėl aplinkinių požiūrio, ar dėl savo tikėjimo, gali ilgą laiką jausti kaltę dėl vaiko autisto gimimo. Tėvams gali būti reikalinga bendruomenės, psichoterapinė ir medikamentinė pagalba.

Autistinių vaikų broliai ir seserys, ar kiti artimi giminaičiai gali išgyventi liūdesį, pyktį.[15] Pavyzdžiui, gali gėdytis kviestis pažįstamus į namus svečiuotis. Nenormalus elgesys ir reakcija, padiktuota autistinio giminaičio, turėtų būti taisoma bendromis pamokomis, terapijos užsiėmimais.

Perspektyvos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autizmo juostelė.

Nors šis sutrikimas yra žinomas daugiau nei 60 metų, kol kas jis nėra gerai ištyrinėtas. Tikimasi nustatyti genetinį autizmo pagrindą.

Autizmas yra vis dažniau diagnozuojamas. Mokslininkai šį sutrikimą vadina mūsų civilizacijos kasyklų kanarėlėmis – vaikai, turintys genetinį polinkį į autizmą, pirmieji pajunta tai, kas kenkia visiems žmonėms. Belieka tikėtis, kad bus laiku išsiaiškinta ir sustabdyta tai, kas atima šiems vaikams galimybę bendrauti.

Autizmo simbolis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėlionės raštas juostelėje simbolizuoja autizmo sutrikimo keliamą problemą. Skirtingos spalvos ir formos reiškia skirtingus žmones, susiduriančius su šiuo sutrikimu, ir paties sutrikimo sudėtingumą. Juostelės spalvų ryškumas yra vilties šviesa.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 13
  2. PSO oficiali 2010 metų ligų klasifikacija http://apps.who.int/classifications/icd10/browse/2010/en
  3. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 14
  4. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 13
  5. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 24−25
  6. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 25
  7. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 26
  8. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 26
  9. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 27
  10. Renee Watling, Jean Deitz, Elizabeth M. Kanny, John F. McLaughlin. „Current Practice of Occupational Therapy for Children With Autism“, 1999
  11. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 37
  12. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 28
  13. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 29
  14. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 36
  15. Mohammad Ghaziuddin. „Mental Health Aspects of Autism and Asperger Syndrome“. Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers, - 2005. ISBN-13: 978-1-84310-727-9. p. 36

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.