Monozigotiniai dvyniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Monozigotiniai dvyniai – kitaip vaidinami identiškais dvyniais – gimsta, kai iš vienos apvaisintos kiaušialąstės susiformuoja viena zigota, iš kurios vėliau susidaro du embrionai. Šiuo metu pasaulyje yra apie 10 milijonų identiškų dvynių ir trynių.

Susidarymo mechanizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monozigotinių ir dizigotinių dvynių susidarymo palyginimas

Pasak naujausios teorijos, monozigotiniai dvyniai susidaro, kai blastulė suyra, perpus atskirdama pradines ląsteles, kuriose lieka vienoda genetinė informacija. Iš perskirtos blastulės susidaro du embrionai[1]. Savaiminis zigotos pasidalijimas į du embrionus nėra paveldimas dalykas, jis vyksta atsitiktinai[2][3].

Monozigotiniai dvyniai gali būti sukuriami dirbtinai perskėlus embrioną. Tai naudojama dirbtiniame apvaisinime, siekiant padidinti embrionų skaičių[4].

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monozigotiniai dvyniai gimsta retai – apie tris kūdikius tūkstančiui gimusiųjų[5] visame pasaulyje, nepriklausomai nuo rasės. Tikimybė, kad vienas apvaisinimas pasibaigs monozigotinių dvynių gimimu yra vienoda visur[6]. Tai kontrastuoja su dizigotinių dvynių gimimo tikimybe, kuri svyruoja nuo 6 dvynių tūkstančiui gimusiųjų Japonijoje iki 15 iš tūkstančio kai kuriose Indijos dalyse bei 24 iš tūkstančio JAV (greičiausiai dėl apvaisinimo in vitro). Tiksli zigotos skilimo į du embrionus priežastis yra nežinoma.

Apvaisinimas in vitro žymiai padidina tikimybę pagimdyti dvynius. Ji padidėja nuo 3 iki 21 poros dvynių tūkstančiui gimusiųjų[7].

Genetinis panašumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monozigotiniai dvyniai yra genetiškai identiški (išskyrus vystymosi metu įvykusias mutacijas) ir beveik visuomet būna vienos lyties. Retais atvejais jie gali turėti skirtingus fenotipus (dėl aplinkos faktorių). Ypatingai retais atvejais, dėl aneuploidijos gali pasireikšti skirtingi seksualiniai fenotipai, paprastai dėl netolygiai pasidalijusios zigotos, kai atsiranda XXY genotipas (Klinefelterio sindromas)[8][9].

Monozigotiniai dvyniai turi beveik identišką DNR, tačiau skirtingos gyvenimo sąlygos nulemia, kurie genai įsijungia, kurie išjungiami. Tai vadinama epigenetiniu kintamumu. Viename tyrime buvo tirta 80 dvynių porų nuo 3 iki 74 metų amžiaus. Rezultatai parodė, kad jauniausių dvynių genotipai buvo panašiausi. Penkiasdešimtmečių dvynių genotipuose buvo tris kartus daugiau epigenetinių skirtumų nei trimečių. Dvyniai, kurie gyveno skirtingoje aplinkoje (pvz., nuo vaikystės buvo įsivaikinti skirtingų šeimų) turėjo daugiau skirtumų, nei augę kartu[10]. Kita vertus, kai kurie požymiai, tokie kaip asmenybė ir intelekto koeficientas, senstant supanašėja[11][12]. Šis pavyzdys pabrėžia genetikos įtaką asmenybei ir elgesiui.

TwinGirls.jpg

Fenotipinis panašumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monozigotiniai dvyniai praktiškai visuomet būna tos pačios lyties ir atrodo labai panašiai, tačiau ne identiškai. Jie turi skirtingus pirštų antspaudus, nes tai nulemiama ne tik genetiškai, bet ir aplinkos sąlygų. Monozigotinių dvynių vaikai pagal genotipą yra ne pirmos eilės pusbroliai/pusseserės, bet pusiau broliai/seserys.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cheng, Maria; Associated Press (2007-07-03). „Study: Twins form after embryo collapses“. USA Today. http://www.usatoday.com/news/health/2007-07-03-52152171_x.htm. Retrieved 2008-09-30.
  2. ^ a b c Bortolus, Renata; Fabio Parazzini, Liliane Chatenoud, Guido Benzi, Massimiliano Maria Bianchi, Alberto Marini (1999). „The epidemiology of multiple births“. Human Reproduction Update (European Society of Human Reproduction and Embryology) 5 (2): 179–187. doi:10.1093/humupd/5.2.179. ISSN 1355-4786. PMID 10336022.
  3. ^ a b April Holladay (2001-05-09). "What triggers twinning? ". WonderQuest. http://www.wonderquest.com/TwinsTrigger.htm. Retrieved 2007-03-22.
  4. Illmensee K, Levanduski M, Vidali A, Husami N, Goudas VT (February 2009). „Human embryo twinning with applications in reproductive medicine“. Fertil. Steril. 93 (2): 423–7. doi:10.1016/j.fertnstert.2008.12.098. PMID 19217091
  5. a b April Holladay (2001-05-09). "What triggers twinning? ". WonderQuest. http://www.wonderquest.com/TwinsTrigger.htm. Retrieved 2007-03-22.
  6. Bortolus, Renata; Fabio Parazzini, Liliane Chatenoud, Guido Benzi, Massimiliano Maria Bianchi, Alberto Marini (1999). „The epidemiology of multiple births“. Human Reproduction Update (European Society of Human Reproduction and Embryology) 5 (2): 179–187. doi:10.1093/humupd/5.2.179. ISSN 1355-4786. PMID 10336022
  7. European Society of Human Reproduction and Embryology (2007-07-02). „Time-lapse recordings reveal why IVF embryos are more likely to develop into twins. Researchers believe the laboratory culture could be the cause“. Press release. http://www.eshre.com/emc.asp?pageId=939. Retrieved 2008-09-30.
  8. Edwards, JH; T Dent and J Kahn (June 1966). „Monozygotic twins of different sex“. Journal of Medical Genetics 3 (2): 117–123. doi:10.1136/jmg.3.2.117. PMID 6007033
  9. Machin, GA (January 1996). „Some causes of genotypic and phenotypic discordance in monozygotic twin pairs“. American Journal of Medical Genetics 61 (3): 216–228. doi:10.1002/(SICI)1096-8628(19960122)61:3<216::AID-AJMG5>3.0.CO;2-S. PMID 8741866
  10. Fraga, Mario F.; Esteban Ballestar, Maria F. Paz, Santiago Ropero, Fernando Setien, Maria L. Ballestar†, Damia Heine-Suñer, Juan C. Cigudosa, Miguel Urioste, Javier Benitez, Manuel Boix-Chornet, Abel Sanchez-Aguilera, Charlotte Ling, Emma Carlsson, Pernille Poulsen, Allan Vaag, Zarko Stephan, Tim D. Spector, Yue-Zhong Wu, Christoph Plass and Manel Esteller (July 2005). „Epigenetic differences arise during the lifetime of monozygotic twins“. Proc. Natl. Acad. Sci. U.S.A. 102 (30): 10604–9. doi:10.1073/pnas.0500398102. PMID 16009939. PMC 1174919. http://www.pnas.org/content/102/30/10604.full. Retrieved 2008-09-29.
  11. Segal, Nancy L. (1999). Entwined lives: twins and what they tell us about human behavior. New York: Dutton. ISBN 0-525-94465-6. OCLC 40396458
  12. Plomin, Robert (2001). Behavioral genetics. New York: Worth Pubs. ISBN 0-7167-5159-3. OCLC 43894450