Žmogaus balsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Balso stygų sandara

Žmogaus balsas – garsas, kurį skleidžia žmogus, naudodamas gerklose esančias balso klostes dainuoti, kalbėti, rėkti, juoktis ir pan. Balso klostės, prisidedant liežuviui, dantims ir lūpoms, gali sukurti daug įvairių skirtingų garsų. Ypač tai pastebima kalboje, kur smulkūs niuansai balse gali iš esmės pakeisti sakomo teiginio reikšmę. Tai gali būti tiek smulkūs pakitimai individualiuose garsuose, tiek ir bendras tonas, kuriuo kalbama, kuris gali parodyti, jog ištarta frazė yra klausimas, nors to nesimato gramatiškai, taip pat išreikšti kalbėtojo požiūrį apie kalbėjimo objektą.

Dainininkai naudoja savo balsą kaip muzikos instrumentą.

Balso registrai[taisyti | redaguoti kodą]

Žmogaus balsas yra sudėtingas instrumentas ir turi labai plačias galimybes. Balso klostės gali įsitempti ir atsipalaiduoti, keisti savo storį, oras gali būti iškvepiamas per jas įvairiu slėgiu, liežuvio, lūpų ir dantų padėtis gali koreguoti garsą, krūtinės ir gerklų forma bei įvairių raumenų įtempimas taip pat gali pakeisti balsą. Kiekvienas iš šių veiksmų atitinkamai keičia balso aukštį, tembrą, garsumą ar toną.

Muzikoje dainininko balsai gali būti suskirstyti į tam tikras kategorijas pagal garso išgavimo būdą. Kiekviena kategorija yra pavadinta pagal tai, kurioje kūno vietoje sukuriamas didžiausias rezonansas, taigi, labiausiai formuojamas balsas. Kiekviena iš jų pasižymi tam tikromis unikaliomis savybėmis. Deja, nėra vieningai priimtos klasifikacijos sistemos. Toliau minimi registrai remiasi išgaunamo balso aukščiu.

Krūtininis registras[taisyti | redaguoti kodą]

Tai dažniausiai dainavime naudojamas registras. Kalbant galima jausti vibraciją krūtinėje, tarsi balsas eitų iš ten, kadangi krūtinėje yra didžiausios ertmės žmogaus kūne. Tai yra žemiausias balso registras, naudojamas, kai dainininkai dainuoja žemiausias natas savo balso diapazone. Dažniausiai dainavimas krūtine apibūdinamas kaip sodrus, pilnas, tačiau gali būti ir užspaustas. Dauguma profesionalių dainininkų gali lengvai valdyti savo balsą šiame registre, tačiau dainininkams mėgėjams gali iškilti problemų dėl perėjimo iš krutininio į galvinį registrą.

Mediumas[taisyti | redaguoti kodą]

Mediumu vadinama diapazonas, kuriame balsas pereina iš krūtininio registro į galvinį registrą. Tai gali būti ir staigus šuolis (it. passaggio arba perėjimas palaipsniui). Profesionalai dainininkai dažniausiai gali pasipraktikavę pasirinkti, ar dainuoti šias natas krūtinės, ar galvos balsu.

Galvinis registras[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai galvinis registras yra naudojamas tada, kai mes šaukiame ar esame susijaudinę. Jam būdingi aukštesnio dažnio garsai, kurie labiau rezonuoja ne krūtinėje, o burnoje ir veidinės kaukolės dalies ertmėse. Dainininkai naudoja galvos balsą aukščiausioms savo diapazono natoms išdainuoti. Galvos balsas dažniausiai įvardinamas kaip švelnus, lyriškas, švarus, tačiau labai dažnai jis būna silpnas, sunkiai valdomas.

Falcetas[taisyti | redaguoti kodą]

Falcetu vadinamas galvinis balso skambėjimo registras, kuomet virpa ne visos balso klostės, bet tik balso klosčių kraštai. Dažniausiai falcetu dainuoja vyras. Dainuoti falcetu nėra labai sunku, kadangi virpa tik balso klosčių sienelės (kraštai). Dažniausiai falcetas būna labai silpnas, išskyrus tuos atvejus, kai kvėpavimo aparatas rezonuoja ir sustiprina garsą. Falcetas ganėtinai skiriasi nuo balso rezonatoriaus ir dauguma dainininkų nenaudoja falceto kalbėdami. Vyrai, kurie falcetą įvaldo po brendimo laikotarpio, gali dainuoti aukšto registro gaidomis, ir jie yra vadinami kontratenorais arba tenorais altino.

Balsų rūšys ir tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Dainininkų balsai skirstomi į tipus ir rūšis. Dainininkų balsai gali būti aukšti, vidutiniški ir žemi. Moterų balsai skirstomi į sopranus (aukšti), mecosopranus (vidutiniški) ir kontraltus (žemi).

  • Sopranai gali būti koloratūriniai, lyriniai – koloratūriniai, lyriniai, lyriniai – dramatiniai, dramatiniai arba pagal amplua (sceninis personažas) – soubrette.
  • Mecosopranai dažniausiai būna lyriniai arba dramatiniai, tačiau egzistuoja ir koloratūriniai.
  • Kontraltai į atskiras rūšis beveik neskirstomi. Mecosopranai ir kontraltai gali būti „travesti“ amplua atlikėjos, vaidinančios berniukus, vaikinus arba vyrus.

Vyrų balsai skirstomi į tenorus (aukšti), baritonus (vidutiniški) ir bosus (žemi).

  • Tenorai skirstomi į altino, kontratenorus, lyrinius, lyrinius-dramatinius, dramatinius ir herojinius.
  • Baritonai skirstomi į lyrinius, dramatinius ir bosus-baritonus.
  • Bosai skirstomi į aukštus (basso cantante), centrinius bosus (basso serioso) ir žemus bosus (basso profundo).
  • Išskiriamas dar ir charakterinio tenoro bei boso sceninis amplua.

Vaikų balsai (nuo 10 iki 15 metų) skirstomi tik į aukštus (sopranas arba diskantas) ir žemus (altas). Po mutacijos (ji vyksta nuo 13 iki 16 metų) vaiko balsas žymiai pasikeičia (pradeda formuotis suaugusio balso požymiai). Mutacija ypatingai pakeičia berniukų balsus (balsai pradeda skambėti oktava žemiau). Dainininko balsas gali formuotis net iki 30-tųjų gyvenimo metų.

Choro partijos[taisyti | redaguoti kodą]

Dainininkų balsai chore yra skirstomi į choro partijas. Mišriame chore – sopranai, altai, tenorai ir bosai, moterų chore – sopranai (pirmieji ir antrieji) ir altai (pirmieji ir antrieji), vyrų chore – tenorai (pirmieji ir antrieji) ir bosai (pirmieji ir antrieji). Vaikų choruose balsai gali būti skirstomi į sopranus (diskantus) ir altus. Dažniausiai sopranų (diskantų) partija skirstoma į dvi partijas (pirmieji ir antrieji sopranai arba pirmieji ir antrieji diskantai). Dažnai chore naudojama divisi funkcija (savoka), skirstanti choro balsus į dar smuklesnes kategorijas, pvz., pirmasis sopranas a, pirmasis sopranas b, pirmasis bosas a, pirmasis bosas b. Choro partijų skirstyme kartais klaidingai naudojama baritono sąvoka, kuri šiuo atveju turėtų būti įvardijama kaip pirmasis bosas (ši partija būti ir daugiau diferencijuojama į a; b ir t. t.).