Alergija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Alerginė odos reakcija

Alergija (gr. allos 'kitas, kitoks' + ergeia 'veikimas, veikla, atsakas') – tai ypač jautri organizmo reakcija alergenams (kai kuriems aplinkos faktoriams: cheminėms medžiagoms, mikrobams bei jų veiklos produktams, maisto produktams ir kt.), į kuriuos kiti visai nereaguoja.

Pirmą sykį alergenams patekus į organizmą, jame per 2–21 dienas (priklausomai nuo alergeno kiekio, organizmo savybių) susidaro antikūnų, vadinamų imunoglobulinais. Jau esant pakankamam antikūnų kiekiui ir vėl patekus specifiniam alergenui (prieš kurį yra pasigaminusių antikūnų), gali įvykti alerginė reakcija. Laikotarpis tarp alergeno patekimo ir antikūnų pasigaminimo vadinamas sensibilizacijos (alergizacijos) periodu.

Pati alergija dar nereiškia ligos ar liguistos būsenos: klinikinių jos požymių atsiranda tik tada, kai įsijautrinusiam žmogui patenka alergenas ir tam alergenui pasigamina antikūnų. Manoma, kad alergija yra paveldima, bet tai nereiškia, kad alergiškam žmogui būtinai teks sirgti alergine liga.

Alergija žinoma nuo senų laikų. Dar senovės gydytojas Hipokratas savo darbuose aprašė atvejus, kai alergija kai kuriems maisto produktams sukėlė dilgėlinę ir sutrikdė skrandžio bei žarnyno veiklą.

Dažniausi alergenai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai alergenai namuose:

  • Dulkių erkutės (ypač drėgno klimato šalyse)
  • Namų dulkės
  • Tam tikri maisto produktai

Pagrindiniai alergenai lauke:

  • Žiedadulkės

Alergija dulkių erkutėms[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dulkių erkutė

Tai alergija dulkių erkučių išmatoms, išskyroms, kurias jos skleidžia mūsų aplinkoje. Ši alergija yra viena dažniausių asmos priežasčių pasaulyje.

Erkutės – tai mikroskopiniai organizmai, kurie gyvena namų dulkėse ir namų apyvokos daiktuose: dažniausiai čiužiniuose bei patalynėje. Erkutės minta odos epidermiu, kuris nusilupa ir lieka patalynėje. Kiekvieną dieną netenkame apie 1-2 gramus odos epidermio, tai išmaitina apie 1,5 mln. dulkių erkučių per dieną. [1]

Alergija namų dulkėms[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai alergija įvairiems namų aplinkoje esantiems alergenams ar jų mišiniui, pvz., naminių gyvūnėlių plaukams,tarakonams,pelėsiams.[1]

Alergija tam tikriems maisto produktams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai alerginė reakcija į tam tikrus maisto produktus ar juose esančius priedus,kurių suvalgius iš karto pasireiškia tipiški alergijos požymiai. Kiekvienam, tokią būklę turinčiam asmeniui, simptomus sukelia skirtingi produktai, bet didžiausią dalį maisto alergenų sudaro karvės pienas ir jo produktai, taip pat soja, riešutai, kiaušiniai, žuvis.[1]

Alergija žiedadulkėms[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alergija žiedadulkėms, dar žinoma kaip polinozė (ang, pollen - žiedadulkės) yra pernelyg jautri organizmo reakcija į gėlių, žolių, medžių žiedadulkes, kurios būna ore jiems žydint, patekusios su įkvėptu oru nusėda ant kvėpavimo takų gleivinių ir jautriems žmonėms sukelia tipiškus alergijos simptomus.[1]

Simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simptomai priklauso nuo kūno dalies turėjusios kontaktą su alergenu. Daugtuma alergenų, pavyzdžiui, dulkės, žiedadulkės, yra oro dalelės, tad šiais atvejais alerginės reakcijos kyla organuose, turinčiuose kontaktą su oru – nosyje, akyse, plaučiuose.

Alergenai, patenkantys su oru sukelia:

  • Vandeningas nosies išskyras
  • Čiaudulį
  • Konjuktyvitą
  • Dusulį, švokštimą

Maisto alergijos požymiai:

  • Pasikartojantys odos sudirgimai: bėrimai, šutimai, šlapiavimas
  • Virškinamojo trakto sutrikimai: pilvo skausmai, vėmimas, viduriavimas
  • Kvėpavimo sistemos sutrikimai: sloga, čiaudulys, kosulys, dusulys, pasunkėjęs kvėpavimas

Alergijų paplitimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu yra žinomos kelios hipotezės:

  • Oro užterštumas
  • Higienos hipotezė
  • Sutrikęs imuninis atsakas
  • Kūdikių maitinimas ne krūtimi

Oro užterštumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oro užterštumas yra siejamas su alergine astma. Tačiau, didelis astmos paplitimas ne visada sutampa su dideliu oro užterštumu. Tai pastebėta tiriant Rytų Europos ir Kinijos, kur oro užterštumas yra palyginus didelis, astmos paplitimą, kuris buvo buvo pakankamai žemas. O Naujojoje Zelandijoje, kur oro užterštumas nedidelis, astmos susirgimų daug. Bet vis dėlto yra įrodymų, jog oro užterštumas turi įtakos astmos ir kitų alerginių ligų susirgimams. Studijos laboratorijose parodė, jog sieros dioksidas, azoto dioksidas ir ozonas gali patologiškai veikti kvėpavimo sistemą ir taip gali pasunkinti astmą ar  alerginę slogą.

Viena iš labiausiai užterštų vietų Amerikoje yra Pietų Kalifornija, todėl tyrimas, tiriantis ilgalaikes oro užterštumo pasėkmes kvėpavimo sistemai buvo atliktas būtent čia. Tyrimas parodė, jog didelis oro užterštumas gali sukelti astmą, ar dėl užterštumo astma gali paūmėti. Tad manoma, jog oro užterštumas gali pasunkinti jau turimą alerginę astmą, tačiau nesukuria naujų alerginių reakcijų. [2]

Higienos hipotezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Higienos hipotezė teigia, kad perėjimas nuo prastų gyvenimo sąlygų prie aukštos higienos (paprastai prie per didelio sterilumo aplinkos) ir yra svarbiausias faktorius autoimuninių ligų, alergijų plėtojimuisi. Per daug sterili aplinka neleidžia susidurti su įvairiais patogenais (ligų sukėlėjais) jauname amžiuje kaip buvo įprasta anksčiau, todėl organizmas tampa labiau imlus alergijoms ir kitoms autoimuninėms ligoms vėlesniais gyvenimo etapais. Tuomet organizmas pradeda reaguoti į tokius alergenus, kuriuos jo protėviai toleruodavo (pvz.: žiedadulkės, pelėsis) ir sukelia ūmų imuninį atsaką. Šią higienos hipotezę paremia epidemiologiniai duomenys ir įvairūs tyrimai. Pavyzdžiui, mokslinė studija atlikta Venesueloje įrodė, kad vaikai, kurie yra turėję arba turi žarnyno kirmėlių yra atsparesni alergijoms negu tie, kurie niekada nebuvo su jomis susidūrę. Taip pat pacientams, kurie turi žarnyno kirmėlę, Necatar americanus, pasireiškia lengvesni Krono ligos simptomai.[2]

Sutrikęs imuninis atsakas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Th1/Th2 imuniniai atsakai ir patogenai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus sistema per tūkstančius metų prisitaikė prie nuolatinės kovos prieš patogenines bakterijas, žarnyno kirmėles ir kitus ligų sukėlėjus. Vos tik patogenas patenka į žmogaus organizmą, susidaro imuninis atsakas (gali būti Th1 arba Th2 kontroliuojamas). Pirmasis yra nukreiptas prieš bakterijas, virusus, pirmuonis, o antrasis nukreiptas prieš žarnyno kirmėles ir alergenus (alergijų sukėlėjus). Yra žinoma, kad du skirtingi imuniniai atsakai slopina vienas kitą. Tad stiprus imuninis atsakas prieš patogeną (pvz. bakteriją) slopina imuninį atsaką prieš alergeną. Ši hipotezė yra paremta ir ankščiau aprašytais moksliniais tyrimais, kurie teigia, kad žarnyno kirmėlių buvimas (sukelia Th2 imuninį atsaką) slopina įvairias autoimunines ligas (dažniausiai sukelia Th1 atsaką). Tačiau jeigu vyrauja vien tik Th2 imuninis atsakas ir organizmas nepereina prie Th1 atsako, nes nėra susidūrimų su patogenais, vystosi alergijos. Tai parodo, kad organizmui yra svarbūs abu imuniniai atsakai ir jie turi būti griežtai kontroliuojami.

T reguliacinės ląstelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios ląstelės reguliuoja Th1 ir Th2 imuninius atsakus. Esant nuolatiniam susidūrimui su patogenais, šios ląstelės kontroliuoja abu imuninius atsakus, todėl imuninis atsakas yra vystomas prieš įvairius infekcijų sukėlėjus, o ne alergenus, kurie sukelia tik silpną imuninę reakciją palyginus su patogenais. Tačiau sumažėjus patogenų, sumažėja ir imuninė reguliacija (sumažėja T reguliacinių ląstelių), todėl sumažėja ir imuninio atsako slenkstis, organizmas ima reaguoti į tokius alergenus, kaip aplinkoje esančios žiedadulkės.

Kūdikių maitinimas ne krūtimi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maitinimas krūtimi vaidina svarbų vaidmenį imuninės sistemos susidaryme. Yra įrodyta, kad maitinimas iš buteliuko padidina alerginio dermatito (egzemos) riziką ir astmos riziką. Maitintų krūtimi vaikų trumpesnė maitinimo trukmė yra sietina su didesniu alergijos pavojumi. Tačiau kai kurios studijos teigia, kad, priešingai, kai motina kenčia nuo alergijos, maitinimas krūtimi ir alergiškos motinos imuninės sistemos komponentų gavimas gali padidinti vaiko alergijos riziką.

Diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odos dūrio testai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odos dūrio testas

Odos dūrio testai (angl. skin prick testing) taip vadinami dėl to, jog ant dilbio lašinamas alergeno tirpalas ir maža adatėle per lašą įduriama į odą. Jei žmogus yra alergiškas tiriamam alergenui, dūrio vietoje per 30 minučių atsiranda matoma odos reakcija – paraudimas, patinimas.

Odos lopo testai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odos lopo testas

Odos lopo testai (angl. patch testing) dažniausiai naudojami nustatant alerginio kontaktinio dermatito priežastis, kai kurias padidėjusio jautrumo vaistams ar maisto produk­tams reakcijas. Juos atlieka gydytojai dermatolo­gai ir alergologai.[3] Ant odos, dažniausiai nugaros viršuje, klijuodamos plokštelės su potencialiais alergenais. Odos reakcija lopo vietoje vertinama 2 kartus: po 48 ir 72 val. Tada palyginami abiejų vertinimų rezultatai.[4]

Kraujo testai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai pats paprasčiausias ir greičiausiai atsakymą pateikiantis testas, tačiau dėl patikimesnių rezultatų dažnai derinamas su odos dūrio testu.

Tyrimo mechanizmas: iš venos paimtas kraujas lašinamas į specialius šulinėlius, kuriame gali būti 10-30 skirtingų, individualiai parinktų alergenų. Jei žmogus nėra alergiškas, jokia reakcija neįvyksta. Jei alergiškas, išryškėja reakcija.Reakcijos ryškumas gali skirtis – būti stipresnė (daugiau alergenų antikūnų) ar silpnesnė (mažiau). Tačiau reakcijos stiprumas nėra susijęs su ligos simptomų intesyvumu, t. y. alerginio rinito požymiai gali būti labai ryškūs, o alergenų antikūnų kiekis nedidelis.[5]

Potencialūs gydymo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš tai aptartos hipotezės atveria keletą perspektyvių gydymo būdų. Mokslininkai siekia panaudoti bakterijų, parazitų ekstraktus, kuriuose yra komponentų, kurie sukelia ligas, t. y. veikia kaip patogenai. Jau yra įrodyta, kad šie parazitiniai ekstraktai padeda gydant 1-ojo tipo diabetą. Kitas variantas galėtų būti taikyti Toll-like receptorių cheminius agonistus (medžiagą, kuri aktyvuoja receptorius) ir taip stimuliuoti jų veikimą. Polisacharidas A jau yra identifikuotas, kaip turintis tokį poveikį. Pastaruoju metu ši sritis yra laikoma viena iš perspektyviausių, nors dar nemažai tyrimų laukia ateityje (žinduoliuose yra net 13 skirtingų Toll-like receptorių). [2]

Žarnyno kirmėlės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiek žarnyno kirmėlės, tiek alergenai, patekę į organizmą, sukelia Th2 imuninį atsaką. Pirmieji sugeba jį nuslopinti ir toliau sėkmingai gyvena organizme, o alergenai sukelia karštį, bėrimus, anafilaksinį šoką, bronchų spazmus ir uždusimą. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų imuninė sistema evoliucionavo gyventi su parazitais, tad ji yra prisitaikiusi kovoti su jais. Be to, jau anksčiau buvo įrodyta, kad imuninė sistema veikia geriau, kai jai nuolat tenka susidurti su patogenais ir žarnyno kirmėlių buvimas padeda sumažinti arba panaikinti alergiją. Tuomet imuninė sistema skiria dėmesį į kovą su žarnyno kirmėlėmis, o ne į silpnesnę reakciją sukeliančius alergenus. Viena iš hipotezių teigia, kad žarnyno kirmėlės gali būti naudojomos gydyti būtent alergijas, o bakterijos – autoimunines ligas. Žarnyno kirmėlės išskiria daugybę įvairių baltymų, angliavandenių ir kitų molekulių, tad vyksta tyrimai, kuri iš šių medžiagų yra labiausiai veiksminga neutralizuojant alergijas. Tai leistų sukurti potencialius vaistus, kurie padėtų slopinti alergijas. Įvairūs moksliniai tyrimai jau patvirtino ir identifikavo keletą žarnyno kirmėlių, susijusių su tam tikromis ligomis. Pavyzdžiui, Necatar americanus gali būti naudingos gydant astmą. Kitos žarnyno kirmėlės ir bakterijos svarbios imunoreguliacijai – nematodai ir Pseudomona aeruginosa. [2]

Imunoterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis metodas veikia panašiai kaip vakcinos - pacientui mažais kiekias duodamos mažos tam tikro alergeno dozės. Jos palaipsniui didinamos, kol imuninė sistema pradeda į ji nereaguoti. Taip gydomi ne ligos simptomai, o jų priežastis. Imunoterapija atkuria imuninės sistemos pusiausvyra, t. y. sumažina prieš alergeną gaminamo imunoglobulino E (lgE) gamybą.

Imunoterapija galima gydyti sergančiuosius šienlige, alergine sloga (rinitu), alerginiu akių uždegimu (konjunktyvitu), alergine astma, dilgėline ir žmones, alergiškus bitės/vapsvos įkandimui. Imunoterapijos veiksmingumas esant alergijai žiedadulkėms – apie 80 proc., o alergija vabzdžiams išgydoma daugiau kaip 90 proc. atvejų.[5]

Termino kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alergijos terminą 1906 m. pirmas pasiūlė austrų gydytojas Klemensas Johanas Pirkė, pastebėjęs, jog kai kurie jo pacientai yra pernelyg jautrūs įprastai nekenksmingoms dalelėms, tokioms kaip žiedadulkės ar dulkės.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 [1]
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Tessa M. Pollard „Western Diseases. An Evoliutinary Perspective“
  3. [2]
  4. [3]
  5. 5,0 5,1 [4]