Klausa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Klausa – sugebėjimas girdėti. Ją turi daugybė gyvūnų, skiriasi tik girdėjimo dažnių intervalai.

Žmogus gali pasakyti iš kurios pusės sklinda garsas, dėl to, kad į vieną ausį ateina stipresnis garso bangos signalas, o į kitą silpnesnis. Ir tam nebūtina taikyti laiko intervalų skirtumo per kurį signalas pasiekia skirtingu laiku, kad išgautume stereoskopinį girdėjimą. Tačiau mokslininkai seniai ginčijasi, kaip gali žmogus išgirsti tokį trumpą intervalą, papuolantį į skirtingas ausis, kai žmogaus smegenų neuronų dažnis žymiai mažesnis nei turėtų būti, kad galėtų užfiksuoti laiko skirtumus garso signalo atėjimo tarp dviejų ausų.

Girdėjimo ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogus gali girdėti garsus, kurių dažnis yra tarp 20 Hz ir 20 000 Hz, o katės girdi garsus iki 32 000 Hz, šunys – net iki 46 000 Hz.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Judson Knight, Neil Schlager. Science of everyday things: Real Life Biology. Vol. 3. Detroit: Gale Group, 2002, 340 p. ISBN 978-0-7876-5634-8.