Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas
ICD-10F90
ICD-9314.00, 314.01
LigųDB6158

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD) – neurologinis sutrikimas, kurio pirmi požymiai pasireiškia vaikystėje ir pasižymi hiperaktyvumu, užmaršumu, impulsyvumu, aplaidumu, išsiblaškymu. Vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų bei paauglių sutrikimų[1], nustatomas 3–11 % vaikų.

Sutrikimui būdingi šie simptomai:

  • Nedėmesingumas – nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, užbaigti pradėtą darbą
  • Hiperaktyvumas – nuolatinis bereikalingas skubėjimas bei judėjimas, įkyrus elgesys
  • Impulsyvumas – negebėjimas planuoti veiksmų bei pasirinkimų, sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo
  • Išsiblaškymas – lengvai atitraukiamas dėmesys
  • Emociniai protrūkiai; itin lengvai susierzina
  • Aplaidumas
  • Užmaršumas
  • Šokinėjimas nuo vienos minties prie kitos

Sutrikimo tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal DSM-IV klasifikacija, sutrikimas skirstomas pagal šiuos aktyvumo ir dėmesio sutrikimo tipus:

  • Hiperaktyvus – motorinio hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai;
  • Nedėmesingas – dėmesio išlaikymo sutrikimai;
  • Mišrus tipas – dėmesio ir aktyvumo simptomai.

Ligos etiologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Positroninė emisinė tomografija (PET) rodanti gliukozės metabolizmą. Žmonės su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu pasižymi 8.1 % mažesniu gliukozės metabolizmu. Kairėje – žmogus be sutrikimo; dešinėje – žmogus su sutrikimu atliekantis tokį patį mastymo uždavinį. [2]

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui yra būdingi neurofiziologiniai pakitimai. Jie gali būti įgimti arba įgyti ir pasireiškia centrinės nervų sistemos sandaros arba funkcijos pakitimais dopamino ir noradrenalino apykaitoje, pakitimais priekaktinėje žievėje arba sujaudinimo procesų slopinimo nepakankamumu.[3]

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimus gali komplikuoti kiti psichikos sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo ir asocialaus elgesio sutrikimai, narkomanija, depresija, nerimo sutrikimas.

Lietuvoje šis sutrikimas yra dažnai nediagnozuojamas ir tinkamai negydomas, nes psichiatrų, neurologų, pediatrų, šeimos gydytojų nepakankamai žinomas. Situaciją komplikuoja tai, kad iki šiol Lietuvoje nevisai prieinami užsienyje vartojami psichostimuliuojantys medikamentai. [4] Nors tokio tipo medikamentai gali būti labai naudingi, verta atsižvelgti į pavojus. Tai vaistai galintis sukelti neigiamus padarinius; yra užfiksuota daug incidentų - sutrikęs vaiko vystymasis (ūgis, svoris), širdies ritmo pokyčiai, ir rečiau pasitaikantys, bet mirtini infarktai. Alternatyva vaistams yra polinesočiosios riebalų rūgštys.[5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Prevalence and assessment of attention-deficit/hyperactivity disorder in primary care settings.“. Pediatrics. 114(2):511-2. 2004. Nuoroda tikrinta 2006-12-10. 
  2. „Cerebral glucose metabolism in adults with hyperactivity of childhood onset.“. N Engl J Med. 1990. Nuoroda tikrinta 2006-12-23. 
  3. „Atypical frontal brain activation in ADHD: preschool and elementary school boys and girls.“. J Am Acad Child Adolesc Psychiatry. Nov;38(11):1363-71. 2004. Nuoroda tikrinta 2006-12-10. 
  4. „Kauno miesto pradinių klasių moksleivių aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bei gretutinių psichikos sutrikimų tyrimas“. 2004. Nuoroda tikrinta 2006-12-10.  Nežinomas parametras |. publisher= ignored (pagalba)
  5. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20424008