Archyvai Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos Metrika
Karaliaus privilegijų registras
Lietuvos Statutas

Archyvai Lietuvoje – Lietuvos archyvų istorija nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, buvusi ir esama sistema ir valdymas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje archyvai pradėti kaupti XIII a. pirmoji pusėje. Seniausias išlikęs yra didžiojo kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos 13671795 m. archyvas, XVIII a. pavadintas Lietuvos Metrika. Dauguma jos dokumentų yra gaunamų ir išduodamų (siunčiamų) raštų aktavimo įrašų knygos. Įrašus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų (senovės rusų kalba), lotynų kalba, lenkų kalba darė rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Iš išlikusių 664 knygų 622 saugomos Maskvoje, jų mikrofilmus turi Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi daugiau, kaip 10 000 to laikotarpio aktų ir knygų, tarp jų:

  • Lietuvos vyriausiojo tribunolo archyvas – dokumentų nuorašų yra nuo XV a., originalų išliko nuo 1615 m.,
  • Lietuvos iždo tribunolo archyvas – nuo 1640 m.,
  • Lietuvos dvasinio tribunolo archyvas – nuo XVI a.
  • kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių įstaigų archyvas
  • Žemės teismų archyvas – nuo 1569 m.
  • Pilies teismų archyvas – nuo 1555 m.
  • Pakamario teismų archyvas – nuo 1583 m.
  • kitų periferinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų išlikusios archyvų dalys

Apie 500 aktų knygų dokumentų turi Vilniaus universiteto rankraštynas.

Bažnytiniai archyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. pabaigoje pradėjo kurtis bažnytiniai archyvai. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi

  • Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos archyvas – dokumentai nuo 1388 m.
  • Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurijos archyvas – nuo 1468 m.
  • Vilniaus stačiatikių vyskupijos archyvas – nuo 1545 m.
  • Lietuvos unitų vyskupijos archyvas – nuo 1596 m.
  • Vilniaus evangelikų reformatų sinodo archyvas – nuo 1429 m.
  • Žemaičių vyskupijos archyvas – nuo 1513 m.

Bažnytinių archyvų fondų dalis saugomo ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Dvarų archyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XV a. atsirado bajorų, dvarų archyvai. Iš jų didžiausias Radvilų Nesvyžiaus archyvas; dauguma išlikusių jo dokumentų yra Minske (Baltarusijos centrinis valstybės istorijos archyvas), dalis – Varšuvoje. Padaryta šio archyvo mikrofilmų, jie saugomi LVIA. Lietuvos valstybės istorijos archyvas taip pat saugo dvarų, kuriuos valdė Belazarai, Čapskiai, Druckiai–Liubeckiai, Gorskiai (Gurskiai), Kosakovskiai, Koideliai (Keudellių), Lopacinskiai, Masalskiai, Naryškinai, Oginskiai, Plateriai (Pliateriai), Radvilos, Sapiegos, Šuazeliai–Gufjė (Choisel-Gouafie), Tiškevičiai, Zubovai ir kiti archyvus arba jų dalis.

Nemaža tų archyvų dalis yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (Buchoveckiai, Karpiai, Lenskiai, Lopacinskių, Mežejevskiai, Okuličiai, Pilsudskiai, Plateriai, Radvilos, Renigeriai, Romeriai (Riomerių), Sapiegos, Tiškevičiai), Vilniaus universiteto bibliotekoje (Karpiai, Radvilos, Sapiegos), Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (Daugirdai, Gruževskiai, Komarai, Kosakovskių, Nagurskiai, Plateriai), t. p. jų turi Biržų kraštotyros muziejus, Rokiškio kraštotyros muziejus, Telšių Žemaičių muziejus Alka, Lenkijos archyvai ir bibliotekos. Yra dar apie 100 mažesnių dvarų archyvų likučių. Dauguma dvarų archyvų žuvo.

Archyvai Rusijos imperijos laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1795 m. Lietuvoje ėmė kauptis Rusijos administracinių įstaigų žinybiniai archyvai. 1852 m. Vilniuje įkurtas Centrinis senųjų aktų knygų archyvas, jame buvo sukauptos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigų aktų knygos, iki 1800 m. buvusios Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijose; prie jo prijungti analogiški 1887 m. Liublino ir 1903 m. Vitebsko archyvai. Jame buvo apie 25 000 aktų knygų. 1872 m. šio archyvo vedėjas (archyvaras) N. Gorbačevskis išleido pirmąjį „Centrinio senųjų aktų archyvo katalogą“, jame su turtų inventoriais nurodyta 15 628 knygos ir nemažai pavienių dokumentų. 1914 m. beveik visi šio archyvo seniausi dokumentai iki 1700 m. buvo išgabenti į Rusiją, Liublino archyvus išsivežė lenkai, 1919 m. okupavę Vilnių.

Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė Tribunolo archyvas – Lietuvos vyriausiojo tribunolo ir kitų LDK institucijų aktų knygų saugykla. 1873 m. Pranciškonų bažnyčios pastate įsteigtas Bendrasis Vilniaus įstaigų archyvas, jame 1914 m. buvo apie 700 000 bylų: buvo surinkti XIX a. – XX a. Vilniaus gubernijoje veikusių Rusijos administracijos įstaigų dokumentai. Analogiškas gubernijos archyvas buvo Kaune (apie 200 000 bylų).

1901 m. Vilniuje įsteigtas Michailo Muravjovo muziejaus archyvas, 1914 m. turėjęs 1 932 000 bylų. Čia buvo saugomi dokumentai nuo 1830 m. apie carizmo vykdytą visuomeninio ir išsivadavimo judėjimo Lietuvoje ir Baltarusijoje slopinimą; archyve buvo ir 1863 m. sukilimo bylos. Dalis šio archyvo dokumentų 1915 m. išvežta į Rusiją, o 1939 m. – į Baltarusiją. Abi archyvo dalis susigrąžinus, po 1945 m. daug bylų atiduota Baltarusijai.

Archyvai Lietuvos Respublikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuriantis Lietuvos valstybei 1918 m. spalio mėn. Vilniaus archyvus savo žinion perėmė Lietuvos Valstybės Taryba, įsteigusi Archyvų, bibliotekų ir muziejų komisiją. Marionetinė V. Kapsuko bolševikų vyriausybė 1919 m. sausio mėn. ją patvirtino. Komisija pradėjo organizuoti Centrinį istorijos archyvą (įteisintas 1919 m. kovo mėn.) Lenkijai 1919 m. balandžio 21 d. okupavus Vilnių, šis archyvas buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu archyvu ir veikė iki 1939 m. Jis pagal dydį buvo trečias to meto Lenkijos valstybėje. 1939 m. spalio mėn. TSRS pareigūnai jį apiplėšė ir išvežė į Minską apie 645 000 vertingiausių bylų.

Vilniuje dar veikė Vilniaus miesto archyvas (daugiau, kaip 300 000 bylų), žinybiniai archyvai, 2 rankraštynai (Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos).

Nepriklausomoje Lietuvoje archyvais 19191921 m. rūpinosi Valstybės archeologijos komisija (VAK). 1920 m. sausio mėn. Švietimo ministerija patvirtino VAK įstatus, kur pirmą kartą deklaruojamas privačių archyvų kaupimas ir apsauga. 1921 m. spalio mėn. Kaune įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Jame buvo saugomi grąžinami iš Rusijos fondai, t. p. Kaune išlikusios gubernijos valdybos, žandarų ir kitų rusiškų įstaigų fondų dalys bei suvežti į Kauną dvarų archyvai. 1940 m. jame buvo apie 600 000 bylų.

Antrojo pasaulinio karo metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS 1940 m. okupavus Lietuvą archyvai buvo pertvarkyti pagal TSRS modelį, juos imta centralizuoti. 1940 m. rugpjūčio 16 d. LTSR MT nutarimu archyvų veiklai pradėjo vadovauti LTSR vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvų skyrius, nuo rugpjūčio 25 d. LTSR NKVD-MVD Archyvų skyrius. 1940 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Archyvų įstatymas. Archyvuose buvo įkurti slaptųjų fondų skyriai. Kauno centralinis valstybės archyvas pertvarkytas ir pavadintas LTSR centriniu valstybiniu archyvu (CVA), Vilniaus valstybinio archyvo filialu. 1941 m. jis pertvarkytas į LTSR CVA, o kauniškis virto jo filialu. 1941 m. pradžioje pradėti kurti apskričių valstybiniai archyvai. Daug problemų kėlė 1939 m. spalio mėn. iš Vilniaus archyvų į Minską išvežtų bylų grąžinimas. 19411943 m. susigrąžinta apie 95 % bylų. 1940 m. pabaigoje – 1941 m. pradžioje iš Maskvos ir Leningrado buvo susigrąžinta 1914 m. į Rusiją išvežtų fondų dalys, daugiau, kaip 30 000 bylų, 2014 senųjų aktų knygų. Nacių okupacijos metais dalis dokumentų vėl grąžinta įstaigoms, dalis išvežta į Vokietiją. Per karą įstaigų archyvuose dingo daugiau, kaip 2 mln. bylų, į Vokietiją išvežta daugelis Lietuvos žydų archyvų, Klaipėdos miesto archyvo dalis – senoviniai dokumentai. Jie buvo Merseburge, dabar yra Berlyne–Daleme.

Archyvai LTSR laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS vėl okupavus Lietuvą buvo kaupiami ir tvarkomi archyvų fondai, atkurti apskričių archyvai. Nemaža bylų įstaigose sunyko, fondai tvarkyti nepakankamai kvalifikuotai. Valstybės archyvo specialieji skyriai saugumui teikė informaciją, kuri naudota gyventojų represijoms. Atkurti apskričių archyvai 1950 m. tapo rajonų valstybiniais archyvais. 1960 m. įkurta Archyvų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos. Susigrąžinti 1914 m. ir 1939 m. iš Lietuvos išvežtų archyvų fondai, tačiau nemažai fondų neteisėtai perduota Baltarusijai, Rusijai, Lenkijai. 1964 m. vietoje rajonų ir miestų valstybinių archyvų sukurta 10 Centrinio valstybės archyvo filialų, saugančių TSRS okupacijos laikotarpio dokumentus. 1978 m. CVA Kauno ir Šiaulių filialai pertvarkyti į centrinį valstybinį archyvą.

Per TSRS okupaciją daug lietuvių tautai vertingų archyvinių dokumentų, ypač iš dvarų, vienuolynų archyvų, žuvo arba dingo, buvo specialiai naikinama – permalama popieriaus fabrikuose, grobstoma. Politinio pobūdžio archyvai, pvz., Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šaulių sąjungos, politinių partijų, nacių okupacijos laikotarpio įstaigų, tyrinėtojams buvo beveik neprieinami. 1988 m. sustiprėjus kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ypač po jos paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. TSRS ir TSKP centrinių institucijų nurodymu joms pavaldžios institucijos ir kolaborantai dalį dokumentų iš TSRS KGB Lietuvos padalinio ir Partijos archyvo prie LKP CK archyvo sunaikino, dalį išvežė į TSRS. Kai kuriuos dokumentus 1992 m. Rusija grąžino. 1990 m. vasario mėn. Archyvų įstatymu Lietuvos archyvai tapo teisiškai nebepriklausomi nuo TSRS institucijų.

Po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos archyvai, išskyrus du, perėjo Lietuvos Respublikos žinion. 1991 m. žlugus TSRS ir šie archyvai – Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (iki 1990 m. Partijos archyvas prie LKP CK) ir KGB LTSR padalinio archyvas tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe.

Archyvų pertvarka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1990 m. balandžio archyvų veiklai vadovauvo Lietuvos archyvų generalinė direkcija, 1995 m. vasario mėn. pertvarkyta į Lietuvos archyvų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo filialai, Kauno ir Šiaulių valstybiniai archyvai 1993 m. gegužės mėn. pavadinti apygardų archyvais. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio mėn. nutarimu įsteigtos LAGD Ypatingos reikšmės dokumentų tvarkymo ir LGGRTC darbo grupės, veikė iki 1996 m. Jos aprašė ir susistemino buvusio TSRS KGB LTSR padalinio archyvinius dokumentus. 1994 m. sausio mėn. šis archyvas iki jo perdavimo LAGD žinion pavadintas KGB archyvinių dokumentų saugykla. 1995 m. spalio mėn. įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas, kuris perėmė saugykloje buvusius dokumentus.

1995 m. gruodžio mėn. priimtas naujas Archyvų įstatymas. 1996 m. įsteigtas Vilniaus apskrities archyvas, į jį perkelti panaikinto Švenčionių apygardos archyvo fondai, ir Tauragės apskrities archyvas, panaikintas Raseinių apygardos archyvas. 1997 m. Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apygardų archyvai pavadinti apskričių archyvais, panaikintas Ukmergės apygardos archyvas. Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonų dokumentų fondai perkelti į įsteigtą Utenos apskrities archyvą, Ukmergės ir Širvintų – į Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialą.

2001 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 16 valstybinių archyvų – 3 centriniai, 3 centriniai specializuoti ir 10 apskričių archyvų, juose buvo daugiau, kaip 21 000 fondų, daugiau, kaip 11 mln. saugojimo vienetų, jų saugyklos užima apie 103 km lentynų. Svarbus buvo ir Mokslų akademijos Centrinis archyvas. Lietuvos Respublikos savivaldos, valdymo institucijose, prokuratūroje, teismuose kaupiami tų įstaigų žinybiniai archyvai, esantys valstybės nuosavybėje. Juridinių ir fizinių asmenų archyvai yra tų asmenų nuosavybė. Vilniuje veikia Lietuvos archyvų biblioteka (2001 m. priskirta Lietuvos literatūros ir meno archyvui), turinti apie 115 000 spaudinių, išleistų nuo XVIII a. iki šių dienų. Visų archyvų veiklą reguliuoja ir tvarko Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba.[1]

19882001 m. ėjo archyvistikos leidinys „Lietuvos archyvai“.

Šiuolaikinė archyvų sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2017 m. LIetuvos archyvų sistemą sudaro 9 valstybės archyvai: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos naujasis valstybės archyvas, Literatūros ir meno archyvas, Vilniaus regioninis valstybės archyvas (su filialu Utenoje), Kauno regioninis valstybės archyvas (su filialais Marijampolėje ir Alytuje), Klaipėdos regioninis valstybės archyvas (su filialais Tauragėje ir Telšiuose), Šiaulių regioninis valstybės archyvas (su filialu Panevėžyje).

Lietuvos archyvų departamento direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos vyriausieji archyvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos archyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos archyvai užsienyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš užsienio archyvų Lietuvos mokslui reikšmingi Maskvoje esantys Rusijos centrinis valstybinis senovės aktų archyvas, kur tebėra negrąžinta Lietuvos Metrika, Rusijos centrinis valstybinis karo istorijos archyvas, Rusijos valstybinis socialinės politinės istorijos archyvas, Rusijos valstybinis naujosios istorijos archyvas, Sankt Peterburge – Rusijos valstybinis istorijos archyvas, t. p. Lenkijos, pvz., Vyriausiasis senovės aktų archyvas, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos (Rygos istorijos archyvas), Stokholmo, Vokietijos archyvai.

Lietuvos istorijai reikšmingų archyvalijų turi Vatikano archyvas, Prancūzijos nacionalinis archyvas. Dauguma Mažosios Lietuvos istorijos senųjų dokumentų buvo saugoma Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliaučiuje, kuris per karą buvo išvežtas į Vokietiją, dabar saugomas Berlyne–Dahleme.[2]

Užsienio lietuvių archyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos TSR valstybinių archyvų fondo trumpas žinynas Sąsiuviniai 1–14. Vilnius, 19741989 m.
  • Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Kaune fondų žinynas. Kaunas 1986 m.
  • Lietuvos archyvai. Sąsiuviniai 1–14. Vilnius, 19882001 m.
  • Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas, t. I, Vilnius, 1990 m.
  • Šiaulių apvgardos archyvo fondų žinynas, Vilnius, 1994 m.
  • Sapiegų giminės dokumentai: Fondo aprašas f. nr. 1292, Vilnius 1995 m.
  • Lietuvos literatūros ir meno archyvo institucijų fondo žinynas. Vilnius 1995 m.
  • Komunistinių organizacijų fondų žinynas. Vilnius 1996 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jolita Dimbelytė, Sigitas JegelevičiusArchyvai Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 734 psl.
  2. Jolita DimbelytėArchyvai Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 735 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]