Agastja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rišio Agastjos skulptūra

Agastja (skr. आगस्त्य = Āgastya) – senovės vedų rišis, kuriam priskiriama įvairių „Rigvedos“ giesmių autorystė.

Vėlesnėje epų ir puranų tradicijoje Agastja laikomas Vasišthos broliu, Mitros-Varunos ir Urvašės sūnumi. Savo asketinėmis galiomis Agastja susikūręs sau žmoną Lopamudrą. Jos prašymu Agastja atėmė daitjo Ilvalos turtus, o patį brahmanų priešą Ilvalą sudegino savo žodžiu. „Mahabharatoje“ rišis vaizduojamas kaip ištikimas devų sąjungininkas kovoje prieš asurus. Tris pasaulius užvaldžiusį karalių Nahušą jis pavertęs dievu ir į sostą grąžinęs Indrą. Agastja išgėręs vandenyną, kurio dugne slėpėsi asurai, ir taip padėjęs devams juos nugalėti. Kita istorija pasakoja, kad Vindhjos kalnai išaugę taip, kad atsirėmę į dangų ir trukdę saulės bei mėnulio eigai. Tada devų prašymu Agastja įtikinęs kalnus nusilenkti, kad jis galėtų nueiti į pietus. Jis iš ten taip ir negrįžęs, o kalnai palikę pasilenkę.[1]

Pietų Indijoje Agastja tapatinamas su Agatijaru (tamil. அகத்தியர்  = Agathiyar). Tai viduramžių tamilų karalių globėjas ir guru. Jam priskiriama pirmoji tamilų kalbos gramatika Agattijam (neišliko). Vienas iš 12 Agatijaro mokinių Tolkapijanaras laikomas seniausios išlikusios tamilų kalba gramatikos Tolkappijam (IVV a.) autoriumi. Rišio buveine laikomas šventas Podžio kalnas. Agastjos (Agatijaro) kultas išplitęs Pietryčių Azijos kraštuose.[2]

Tarp tamilų Agatijaras turi kultūrinio didvyrio bruožų.[3] Agastjos nukeliavimas į pietus galimai žymi brahmaniškos arijų kultūros pernašą į dravidų kraštus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Агастья , П. А. Гринцер – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. Kazimieras Seibutis. Agastja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  3. Мифы народов мира. Агаттияр , А. М. Дубянский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.