Butigeidis
| Butigeidis | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
.jpg) | |
 Gediminaičiai | |
| Gimė | 1240 m. |
| Mirė | 1290, 1291 arba 1295 m. |
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
| Valdė | 1285 m. – 1290 m. (~5 metai) |
| Pirmtakas | Daumantas |
| Įpėdinis | Butvydas |
Butigeidis (arba Butegeidis, vok. Butegeyde, rusėn. Будикид, 1240 – 1290 arba 1291 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1285 ar 1286 m. iki mirties), Butvydo vyresnysis brolis ir Vytenio dėdė. Kas buvo Butigeidžio tėvas, tiksliai nežinoma[1][2][3][4][5][6][7][8][9][10][11][12][13]
Kilmė ir atėjimas į valdžią
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo XIX a. pab. dauguma istorikų Butigeidį, kaip spėjamo Gedimino brolio Vytenio dėdę, laiko pirmuoju LDK valdžiusiu Gediminaičiu (1974 m. lenkų istorikui J. Ochmanskiui atkreipus dėmesį į tai, kad rusų XIV a. poemoje „Zadonščina“ Algirdo senelis vadinamas „Skolomendu“, ilgainiui kai kuriems tyrinėtojams Gedimino ir jo pirmtako, Butvydo sūnaus Vytenio brolystė ėmė atrodyti abejotina).[1][2][12][14]
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spėjama, kad Butigeidis pradėjo valdyti po to, kai 1285 m. kovo 25 d. pietinėje Tverės kunigaikštystės dalyje patyrė skaudų karinį pralaimėjimą ir pateko į nelaisvę ar žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Daumantas. Jo ir Butigeidžio giminystės ryšys nežinomas, tačiau tikėtina, kad Butigeidis galėjo būti Daumanto sūnus ar tolesnis giminaitis, nes valdydamas LDK, Butigeidis (tiksliau, 1285 – 1286 m. LDK valdęs nežinomo vardo kunigaikštis), kaip ir jo pirmtakas Daumantas, persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus.Šis pastebėjimas puikiai iliustruoja įtemptą politinę situaciją po Traidenio mirties (1282 m.), kai LDK vyko kova dėl valdžios konsolidavimo. Minimas laikotarpis (1285–1286 m.) yra kritinis pereinamasis etapas, kurį istorikai analizuoja per vokiečių ordinų kronikų ir Ipatijaus metraščio prizmę. Tai, kad šis valdovas tęsė Mindaugo giminės priešų persekiojimą, leidžia daryti prielaidą, jog Gediminaičiai save pozicionavo kaip Mindaugo politinės linijos tęsėjus, siekiančius vieningos ir stiprios monarchijos, priešingai nei Traidenio laikų decentralizacija.[1][2][12]
J. Ochmanskis pabrėžia, kad Butigeidis ir Butvydas jau turėjo tvirtą legitimumą, nes jų valdžios perėmimas buvo stebėtinai sklandus, lyginant su ankstesniais suiručių laikotarpiais.[14]
Šaltiniuose Butigeidis minimas nuo 1289 m., − pasak Volynės metraščio, tų metų balandžio mėn. (apie stačiatikių Velykas) „Lietuvos kunigaikščiai“ Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Volynės kunigaikščiu Mstislavu Danilovičiumi, pastarajam perleisdami Valkavisko sritį ar pilį (gorod svoj Volkovyjesk); Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma, kad tų pačių metų rudenį „Lietuvos karaliaus“ (t. y. Butigeidžio, šaltinyje paminėto, nenurodant jo vardo) vadovaujama 8000 raitelių kariauna nusiaubė Sembą. Tai rodo, kad Gediminaičių valdymo modelis (kai broliai dalijasi valdžia, pvz., Algirdas ir Kęstutis) egzistavo jau pačioje dinastijos pradžioje.[1][2][12][14] Butigeidis turėjo pakankamai autoriteto perleisti teritorijas (Valkaviską) be vidaus sukilimų.[14][15]
Antrą ir paskutinį kartą Butigeidis šiuo vardu paminėtas Livonijos ordino magistro Holtės Hohenbachiečio 1290 m. lapkričio mėn. laiške Vokiečių ordino Prūsijos krašto magistrui Meinhardui Kverfurtiečiui. Jame Livonijos krašto magistras išreiškė pasiryžimą ateinančią žiemą su visa jam pavaldžia kariuomene įsiveržti į „karaliaus Butigeidžio“ žemę (terram regis Butegeyde).[1][2][12][14] Butigeidis turėjo pakankamai autoriteto perleisti teritorijas (Valkaviską) be vidaus sukilimų.[14] [16].
Valdant Butigeidžiui, LDK nuolat kariavo su abiejomis šalia Lietuvos įsikūrusiomis Vokiečių ordino šakomis. Vakarų ir Vidurio Lietuvoje tada pradėjo formuotis gynybinė panemunės pilių sistema. Vokiečių ordino prūsiškoji šaka įsitvirtino Nemuno žemupyje, o Livonijos ordinas galutinai užkariavo Žemgalą. Šis procesas žymi vieną dramatiškiausių LDK istorijos etapų – perėjimą nuo atvirų lauko mūšių prie pozicinio karo, kuris nulėmė Lietuvos valstybės išlikimą XIV a.Valdant Butigeidžiui, Nemunas tapo pagrindine strategine kliūtimi Vokiečių ordino laivynui ir kariuomenei. Vakarų ir Vidurio Lietuvoje pradėjo formuotis gynybinė panemunės pilių sistema (pastatytos Bisenė, Veliuona, Pieštvė), leidusi sukurti operatyvią perspėjimo sistemą: pastebėjus artėjantį priešą, laužų signalai perduodavo žinią gilyn į šalį. Nepaisant šios gynybos, Vokiečių ordino prūsiškoji šaka įsitvirtino Nemuno žemupyje, o Livonijos ordinas galutinai užkariavo Žemgalą.[1][2][12][14] Butigeidis turėjo pakankamai autoriteto perleisti teritorijas (Valkaviską) be vidaus sukilimų.[14][17]
Mirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Butigeidžio valdymas baigėsi apie 1291 m. (tikslus mirties laikas ir aplinkybės šaltiniuose nenurodytos). Po jo mirties valdžią LDK perėmė jo brolis Butvydas (vokiečių šaltiniuose minimas kaip „Pucuwerus"). Nors valdžios kaita sutapo su suintensyvėjusiais Vokiečių ordino išpuoliais ir Kolainių pilies statybomis Nemuno pakrantėje, Butigeidžio suformuotas brolių bendravaldystės modelis užtikrino sklandų dinastinį tęstinumą. Tai leido naujai Gediminaičių dinastijai išlaikyti valstybės stabilumą ir tęsti centralizuotą pasipriešinimą kryžiuočiams.[1][2][12][14]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 6 7 Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1572 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. ISBN 9986-39-112-1.
- 1 2 3 4 5 6 7 Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.
- ↑ Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius: R.Paknio leidykla, 2005. ISBN-9986-830-89-3.
- ↑ Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija, T. 5. Vilnius: Mintis, 1997. ISBN 5-417-00722-6.
- ↑ Albertas Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija. Vilnius: Vaga, 1988. ISBN 5-415-00401-7.
- ↑ Mečislovas Jučas, Ingė Lukšaitė, Vytautas Merkys. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius: Mokslas, 1988. ISBN 5-420-00619-7.
- ↑ Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems, I tomas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2012. ISBN 978-9955-736-41-7.
- ↑ Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija. Vilnius: Mintis, 1990. ISBN kodas: 978-9986231974
- ↑ Živilė Petrauskaitė, Eimantas Gudas. Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija. 112 vyrų ir moterų likimai. Vilnius: Alma Litera, 20024. ISBN 9786090158999.
- ↑ Kęstutis Gudmantas. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis: monografinis leidimas ir kritinis leidimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024. ISBN: 9786094251276.
- ↑ S. C., Iš viduramžių rūkų kylanti Lietuva, V., 2007, p. 57.
- 1 2 3 4 5 6 7 Alvydas Nikžentaitis. Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1989.
- ↑ Stephen Christopher Rowell. Iš viduramžių rūkų kylanti Lietuva. Vilnius: „baltos lankos“, 2001. ISBN-9955-00-071-6.
- 1 2 3 4 5 6 7 8 9 J.Ochmański. Gedyminowicze – litaewska dynastia panująca w Bełorusi i na Ukrainie w XIV–XVI wieku. Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza, 1982.
- ↑ Butigeidis. Visuotinė lietuvių enciklopedija,
- ↑ Preußisches Urkundenbuch, Bd. 1, Hälfte 2, Königsberg, 1909, s. 355.
- ↑ Butigeidis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, . 114257 psl.
Butigeidis Gimė: ? Mirė: 1290 arba 1291 | ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Daumantas |
 1285(?)–1290(?) |
Po to: Butvydas |
| |||||||||||||
