Liutnia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Renesanso liutnia

Liutnia – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Vienas seniausių styginių muzikos instrumentų, žinomų iš Senovės Egipto laikų. Pavadinimas kilo iš arabų al'Ūd (medžio pliauska, smilkalo lazdelė).

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Liutnios korpusas yra perpjautos kriaušės pavidalo, gaubto dugno, suklijuoto iš plonų medžio juostelių, viršuje dengtas plokščia rezonansine deka su išpjaustyta ir ornamentais puošta apvalia garsaskyle (rozete). Aplink platų trumpą kaklelį aprištos septynios ar daugiau padalos, o galvutė beveik stačiu kampu atlenkta atgal. Senovėje liutnios buvo dviejų pagrindinių tipų: daug ilgesnio kaklo už korpusą ir truputį trumpesnio kaklo, nei korpusas. XVI a. klasikinio tipo liutnios turėjo 11 stygų, sugrupuotų 6 eilėmis. Iš daugelio liutnios derinimų, labiausiai buvo paplitę renesansinis ir barokinis. Skambinama pirštais arba brauktuku.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Laikoma, kad liutnios prototipas ūdas į Europą pateko kartu su Ispaniją užkariavusiais maurais. apie 711 m. XVI–XVII a. buvo vartojama daugelio modelių liutnios. Italijoje paplito mandolina ir jos atmainos, Artimuosiuose Rytuose vartotas tambūras, Kinijoje pipa, Japonijoje biva, Indijoje sitaras, Turkijoje, Balkanuose sazas, Graikijoje buzukis. Lietuvoje didžiojo kunigaikščio ir kituose dvaruose liutnininkai dirbo XVI–XVII a., buvo sukurta pjesių liutniai.[1] Žymiausi liutniai rašę kompozitoriai – O. Petrucci, V. Capriola, F. da Milano, V. Bakfarkas, J. Dowlandas. Po 1650 m. liutnios meno centru tapo Vokietija.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Liutnia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 529 psl.


Commons-logo.svg Vikiteka: Liutnia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka