Senovės Egipto menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)
km m t
niwt

All Gizah Pyramids.jpg
Istorija, Valdovai
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Religija
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Senovės Egipto menas - meno srovė maždaug 3.000 m. pr. m. e. – VI a. pr. m. e. klestėjusi Egipte.

Egipto kultūros istorijos periodai:

  1. Senoji karalystė;
  2. Vidurinioji karalystė
  3. Naujoji karalystė

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela gyvena toliau ir kartais aplanko kūną. Kad siela būtų rami ir saugi, reikėjo užtikrinti, kad ji bet kada rastų savo žemiškąjį pavidalą. Todėl labai kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose statiniuose. Buvo liejamos pomirtinės kaukės, kuriamos portretinės mirusiojo skulptūros – siela būtinai turėjo rasti savo žemišką pavidalą. Kad pomirtiniame gyvenime nejaustų nepritekliaus, mirusiajam į įkapes sudėdavo ir buities daiktus, papuošalus, tarnų statulėles. Kapo viduje, šalia mirusiojo, būdavo gausu tapytų ir reljefinių scenų, vaizduojančių žemiškus įvykius – karą, medžioklę, puotas, mirusiojo poilsį šeimos aplinkoje, dirbančius vergus.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausi senovės Egipto architektūros statiniai – piramidės (kapai). Jokioje kitoje šalyje nebuvo statomi tokio aukščio ir dydžio kapai. Ankstyvieji kapai – mastabos – tai palyginti nedideli, nupjautos piramidės formos stačiakampio plano laidojimo statiniai. Mastabą sudarė požeminė ir antžeminė dalys. Požeminėje dalyje buvo laidojimo patalpa, antžeminėje – viena arba kelios patalpos mirusiojo statulai ir apeigoms. Abi dalis jungė slaptas koridorius.

Mastaba

Po mastabų atsiranda didelės laiptuotosios piramidės. Pati seniausia – faraono Džoserio piramidė (apie 2600 m. pr. m. e.). Ji sudaryta iš į viršų mažėjančių 6 terasų. Tai pilnaviduris kalnas, supiltas ant kapo. Vėlesnėse piramidėse jau atsiranda koridoriai, menės, mumijų, aukų kambariai – ištisi labirintai. Laužtų briaunų piramidę pastatė faraonas Snofrus – jos viršutinės dalies sienos labiau pasvirusios į vidų negu apatinės. Gizos slėnio piramidžių ansamblis – Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės. Šios trys piramidės skiriasi nuo Džoserio pakopinės piramidės – jų lygios sienos ir tiesios briaunos. Chefreno piramidės vartus saugo iki šių laikų išlikęs didžiulis sfinksas. Cheopso piramidė pati didžiausia – aukštis 147 m.

Gizos piramidžių ansamblis

Vidurinės karalystės laikais paplinta naujas laidojimo būdas – uolinis kapas. Laidojimo patalpos buvo iškertamos kalno šlaite. Priešais stovėdavo slėnio šventykla, link laidojimo vietos vesdavo kelias. Naujosios karalystės laikotarpiu svarbiausiais pastatais tampa šventyklos. Jos statomos trijų tipų: terasinės, slėnio ir uolinės. Link šventyklos vesdavo sfinksų alėja (liūto kūno statulos su žmogaus ar avino galvomis). Tuomet šventyklos vartai – portalas, iš portalo šonų – pilonai. Priešais portalą remiančius pilonus stovėdavo faraono kolosai – kelis ar keliolika kartų už žmogų didesnė skulptūra, vaizduojanti faraoną arba kokį nors dievą. Už pilonų būdavo portikas – prieangis su kolonų sale. Kolonų tipaipapiruso, lotoso, palmės. Atraminė architektūra (skliauto egiptiečiai nežinojo). Žinomiausios šventyklos – Luksoro, Karnako (slėnio), faraonės Hačepsutos (terasinė), faraono Ramzio II (uolinio tipo). Karnako šventykla skirta saulės dievui Ra – vyriausiajam Egipto dievui. Statyba tęsėsi beveik tūkstantį metų, nes kiekvienas faraonas vis ką nors pristatydavo. Viduje – milžiniškos kolonos, kurių aukštis prilygsta 7 aukštų namui. Egiptiečių kolonos jau turi visas pagrindines kolonos dalis: bazę, liemenį, kapitelį ir abaką.

Vaizduojamasis menas[taisyti | redaguoti kodą]

Apvalioji ir reljefinė skulptūra, sieninė tapyba[taisyti | redaguoti kodą]

Visam Egipto menui būdingas griežtų taisyklių – kanonų – laikymasis. Dydžių hierarchija: dievų ir faraonų figūros vaizduojamos gerokai didesnės nei paprastų žmonių. Atskiras žmogaus kūno dalis piešė iš skirtingų žiūrėjimo taškų: žmogaus galvą - iš profilio, kūną ir akis - iš priekio, kojas ir pėdas – iš šono. Labai svarbi ir pabrėžta pečių linija. Buvo nustatytas ne tik figūrų dydžio, bet ir pozų, judesių vaizdavimas, taip pat drabužių bei odos spalvos. Dievai ir žmonės vaizduojami jauni ir liekni. Sėdinčios figūros susidėję rankas ant kelių. Griežtai nustatyti buvo statulų tipai:

  1. stovinti figūra tiesi, išsitempusi, galva pakelta aukštyn, kaire koja žengia į priekį, rankos nuleistos ir priglaustos prie kūno.
  2. sėdinti – rankos simetriškai padėtos ant kelių, liemuo tiesus. Žvilgsnis nukreiptas į tolį.

Egiptiečiai perspektyvos nežinojo, komponuodavo juostomis (registrais). Artimesni dalykai būdavo juostoje kompozicijos apačioje, o tai kas toliau - sudėliojama į kitą juostą aukščiau. Svarbi kompozicijos dalis, dažnai papildanti egiptiečių reljefus ir tapybą, yra hieroglifai. Egipte labai išvystytas ir subtiliai modeliuojamas reljefas – būdavo įvairių tipų – šiek tiek iškilus, truputį žemesnis už foną, kartais tik įrėžta linija.

Freska

Dailės temos[taisyti | redaguoti kodą]

Egiptiečių gyvenimo kronika: faraonų karai, medžioklė, puotos, kasdienės aplinkos vaizdai, dirbantys vergai, darbiniai gyvuliai, gamta, paukščiai, tvenkiniai. Labai dažnas procesijos, eisenos motyvas (tiek freskose, tiek reljefuose) – figūros išdėliotos viena paskui kitą, išlaiko vienodus atstumus ir ritmiškai kartoja judesius. Taip pat ant kai kurių šventyklų sienų randama ir erotinių scenų. Dievybių gyvenimą vaizduojančių piešinių, faraonų aukojimus.

Naujosios karalystės laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Echnatono dukra, Luvras, Paryžius.

Egipto mene įvyksta reikšmingi pokyčiai. Aukštųjų sluoksnių egiptiečių gyvenimas darosi vis ištaigingesnis, į dailę veržiasi pasaulietiniai motyvai – vis dažnesnės puotų scenos, šventės, kilmingų damų puošimasis. Pradėta vis mažiau paisyti senųjų vaizdavimo kanonų, atsiranda neįprastų rakursų ir pozų – trijų ketvirčių kampu, iš nugaros, anfas, figūros užstoja viena kitą. Šiam laikotarpiui būdingi auksiniai, dramblio kaulo ar fajanso tualetiniai reikmenys: brangios kosmetikos dėžutės, tualetiniai šaukšteliai. Visi šie daiktai puošnūs, bet neperkrauti, gan lakoniški.

Ypatingai nuo kanonų išlaisvėti Egipto menui pavyko, kuomet į valdžia atėjo Amenchotepas IV. Jis pasivadino Echnatonu, įvedė vieno saulės dievo – Atono kultą (vietoje senojo dievų panteono), sulaužė daugelį įprastų tradicijų. Dailėje atsiranda jausmingumas, žmogus tarsi nusimeta kaukę, imta vaizduoti jo jausmus, emocinę būseną. Echnatono ir jo žmonos Nefertitės portretai – pirmą kartą Egipto istorijoje faraonas pavaizduojamas tiesiog kaip žmogus, nelabai tobulų veido bruožų.

Apibendrinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai Egipto meno bruožai: dekoratyvumas, stilizacija, monumentalumas, didybės kultas, griežtų taisyklių (kanonų) laikymasis. Egiptiečių menas tarnavo pomirtinio gyvenimo kultui.

Naudingos nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Meno istorija: vadovėlis XI–XII klasei / Ariadna Čiurlionytė. Kaunas: Šviesa, 2001. Vikiteka