Girnos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Malūno girnos
Girnos Pasvalyje

Girnos – įrengimas, skirtas malti grūdams. Sudaro du akmenys, tarp kurių patekę grūdai trinami, kol virsta miltais.

Lietuvoje nuo neolito laikų naudotos trinamosios girnos – jas sudarė akmuo su įdubimu, į kurį būdavo pilami grūdai ir mažesnis akmuo, su kuriuo būdavo trinama. Tokių girnų randama nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. m. e. laikotarpio radiniuose. Nuo X a. pradėtos naudoti sukamosios girnos – du skritulio formos akmenys tarpusavyje sujungti vertikalia ašimi, aplink kurią būdavo sukamas viršutinis akmuo. Viduryje buvo 4–6 cm skersmens skylė grūdams pilti. Akmenys grublėtai aptašyti, viršutinis šiek tiek įgaubtas, o apatinis – išgaubtas. Senovinės sukamosios girnos būdavo įrengiamos 50–65 cm pločio, 110–160 cm ilgio lovyje. Naudotos iki XIV a. Jų randama piliakalniuose, senovinių gyvenviečių liekanose. Su laiku girnos buvo tobulinamos, nuo XIX a. įrengiamos medinėse dežėse, sukamos ilga lazda (miliniu), tarpas tarp girnapusių, nuo kurio priklausė malimo stambumas, buvo reguliuojamas bruzgūliuku su virvute arba pleištu.

Girnos buvo laikomos priemenėje, prikaitėje arba svirne. Taip pat būdavo arklinių girnų, pritaisomų prie maniežo. Rankinių girnų poreikis sumažėjo dėl malūnų, kuriuose girnos buvo sukamos mechanizuotai, vėjo ar vandens pagalba. Ilgiausiai rankinės girnos naudotos iki XX a. vidurio rytų Lietuvoje[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Girnos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 627 psl.