Planeta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Planeta (senovės lietuvių planetos pavadinimas žvėrynė) – dangaus kūnas kuris (a) sukasi apie žvaigždę (tame tarpe Saulę), (b) turi pakankamą masę, kad jo paties gravitacija nugalėtų sukimosi jėgas, taigi jis įgautų hidrostatinės pusiausvyros formą (taptų beveik apvalus), ir (c) yra išvalęs kaimyninę erdvę aplink savo orbitą.

Nykštukinė planeta yra dangaus kūnas, kuris (a) sukasi apie žvaigždę, (b) turi pakankamą masę, kad jo paties gravitacija nugalėtų kieto kūno jėgas, taigi jis įgautų hidrostatitinę pusiausvyros (beveik apvalus) formą, (c) nėra išvalęs kaimyninės erdvės aplink savo orbitą ir (d) nėra palydovas. Visi kiti kūnai besisukantys aplink Saulę bendrai vadinami „mažaisiais Saulės sistemos kūnais“.

Egzoplanetos yra terminas, kuriuo vadinamos planetos, aptiktos prie kitų žvaigždžių (ne Saulės sistemoje).

Žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Išorinės planetos yra dujinės milžinės. Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, kadangi jo didžiausias spindesys tėra 5,4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7,6. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Merkurijus (7°), kitų planetų šis kampas < 3,5°. Žemė ir visos kitos planetos, esančios toliau už ją, turi palydovų. Planetos milžinės turi žiedus.

[taisyti] Planetų savybės (įskaitant nykštukines planetas)

Planetų atributai
	Planeta	Pusiaujas* diam.	Masė*	Orbitos spindulys* (AU)	Orbitinis periodas* (metai)	Orbitos posvyris (°)	Orbitos ekscentricitetas	Diena* (dienomis)	Palydovai
Žemės tipo planetos	Merkurijus	0,382	0,06	0,387	0,241	7,00	0,206	58,6	nėra
	Venera	0,949	0,82	0,72	0,615	3,39	0,0068	-243	nėra
	Žemė**	1,00	1,00	1,00	1,00	0,00	0,0167	1,00	1
	Marsas	0,53	0,11	1,52	1,88	1,85	0,0934	1,03	2
Vidinės nykštukinės planetos	Cerera	0,15		2,5-2,9	4,6	10,587	0,080		0
Planetos milžinės	Jupiteris	11,2	318	5,20	11,86	1,31	0,0484	0,414	63
	Saturnas	9,41	95	9,54	29,46	2,48	0,0542	0,426	56
	Uranas	3,98	14,6	19,22	84,01	0,77	0,0472	-0,718	27
	Neptūnas	3,81	17,2	30,06	164,8	1,77	0,0086	0,671	13
Išorinės nykštukinės planetos	Plutonas	0,18	0,0022	39,48	248,09	17,14	0,249	-6,39	3
	Eridė	0,19	0.0025	67.67	557	44,187	0,44177	0.3	1

^*Matuojama santykinai su Žeme.
^**Žiūrėti straipsnyje apie Žemę, jei reikia absoliučių verčių.

Saulės sistemos objektai
Saulė – Merkurijus • Venera • Žemė • Marsas • Jupiteris • Saturnas • Uranas • Neptūnas
Mėnulis – Nykštukinės planetos – Kometos – Asteroidai

[taisyti] Planetos formavimasis

Vyraujanti planetų formavimosi teorija teigia, kad planetos pradeda formuotis kai iš tarpžvaigždinės medžiagos debesies susiformuoja plonas dujų ir dulkiu diskas. prožvaigždė (protožvaigždė) formuojasi disko šerdyje, o iš išorinių sluoksniu susidaro protoplanetos. Diską sudarančios dalelės skriedamos susiduria tarpusavyje taip sudarydamos vis didesnį dangaus kūną. Susiformavusios didesnės masės dalelės (maždaug 1 kilometro skersmens) vadinamos planetesimalėmis. augimo procesas greitėja, nes planetesimalės savo gravitacijos jėga pritraukia prie savęs mažesnes daleles. Iš planetesimalių formuojasi protoplaneos.

Kai disko šerdyje susiformuoja žvaigždė, likusi disko dalis atitolsta nuo centro. Tuo metu dar gali būti likę protoplanetų skriejančių aplink žvaigždę arba viena aplink kitą, bet dauguma jų toliau dalyvauja planetų formavimo procese. Pakankamai masyvūs objektai surenka daugiausiai aplinkinių dalelių ir tampa planetomis. O mažesnės masės protoplanetos tampa planetų palydovais, nykštukinėmis planetomis arba kometomis.